KARTAIS GYVENIMAS BŪNA TAMSUS I Šokio-teatro spektaklis

„Kartais gyvenimas būna tamsus“ – šokio-teatro spektaklis apie sudėtingas emocines būsenas ir šešėlinę žmogaus pusę, kuri dažnai slopinama įvairiais, kartais net kenksmingais būdais. Tai žaismas tarp kenčiančio žmogaus – menininko vidinių išgyvenimų – ir išorinio pasaulio absurdiškumo, persmelkto juodojo humoro. Šie prieštaravimai, nuolat peraugantys į atvirą konfliktą, perteikiami per šokio, teatro ir muzikos sintezę, reikalaujančią didelių emocinių ir fizinių pastangų.

Spektaklis inspiruotas nostalgiško 9-ojo dešimtmečio pabaigos ir 10-ojo dešimtmečio pradžios grupės „Mazzy Star“ skambesio bei prarastos maištingosios praėjusio amžiaus pabaigos kartos estetikos. Pasitelkdamas absurdiškus vaizdinius ir sąmoningai fragmentišką scenografiją, kūrėjas kviečia žiūrovą į kelionę po vidinį pasaulį, temdomą realių ir įsivaizduotų šešėlių. Į šią kelionę leidžiamasi su viltimi ištrūkti iš skausmo labirinto ir užverti jo duris, pakeliui ieškant sveikesnių būdų egzistuoti, gyventi ir kurti.

Kūrinys glaudžiai siejasi su asmeninėmis patirtimis, artimomis kone kiekvienam: nesėkmių išgyvenimu, akistata su savimi, pagalbos paieška emocinių krizių metu bei prasmės klausimais. Spektaklis kviečia pradėti dialogą apie nutylimas temas, reflektuoti, priimti vidinę tamsą ir nenusigręžti nuo sudėtingų savo asmenybės aspektų.

Grupės „Mazzy Star“ muzika patraukė autoriaus dėmesį neatsitiktinai. Vokalistės Hope Sandoval balsas ir švelni, ilgesinga atlikimo maniera, kalbanti apie ilgesį ir vidinę tamsą, subtiliai atspindi spektakliui svarbų priešybių žaismą. Kaip ir jos muzikoje, taip ir spektaklyje, greta geliančio skausmo bei pasimetimo skleidžiasi švelnumo, ryšio ir vilties paieškos. Spektaklio leitmotyvas ir pavadinimas taip pat įkvėpti šios atlikėjos žodžių. Paklausta, ką pasakytų tiems, kurie jos muziką laiko pernelyg tamsia, ji atsakė: „Kartais gyvenimas būna tamsus“.

Apie choreografą;
Lietuvių šokėjas ir choreografas Tadas Almantas mokėsi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, studijavo Codarts Roterdame ir HfMDK Frankfurte, kur įgijo šokio bakalauro ir šiuolaikinio šokio edukacijos magistro laipsnius.

Kaip šokėjas pasirodė „Hollow Bones“ (chor. Jacopo Godani, Dresdeno-Frankfurto šokio kompanija, rodyta LAC Lugano), „Juodvarniai“ (chor. Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė, festivalis „Euro-Scene Leipzig“) bei debiutavo Oper Frankfurt spektakliuose „Maskerade“, „Rosenkavalier“, „Norma“ ir „Boris Godunov“.

Kaip pedagogas dėstė Kauno miesto kameriniame teatre, HfMDK Frankfurt, Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, Stokholmo menų universitete ir Darmštato valstybiniame teatre.

Kaip choreografas pristatė darbus „Aura‘35“ festivalyje, „Nuepiko“ (asistentas) ir Kauno miesto kameriniame teatre („Prisirišimas“, su negalią turinčiais menininkais), už kurį pelnė „Fortūnos“ apdovanojimą.