Naujienos

2024 m. eskizų konkursą laimėjo režisierius, šiuolaikinio cirko atstovas Džiugas Kunsmanas, tarptautinio jaunimo teatro festivalio „Išeities taškas“ metu publiką sužavėjęs žaismingu eskizu „Ikaras“.

Džiugai, sveikiname laimėjus tarptautinio spektaklių eskizo konkursą. Tavo eskizas „Ikaras“ sulaukė daug žiūrovų palaikymo. Kodėl pasirinkai interpretuoti būtent šį mitą, kuo jis tave patraukė?

Norėjau sukurti spektaklį apie svajones. Cirkas įkvepia mane ieškoti to, kas atrodo „neįmanoma“, plėsti galimybių ribas. Tūkstančius metų žmonės savojo sklęsti danguje, o pirmieji šaltiniai apie tokius siekius – mitai, todėl natūraliai turėjau pradėti nuo „Ikaro“.

Šį antikinį mitą galima pavadinti tragišku, pasitelkiant jį kaip perspėjimą apie jaunatviško maksimalizmo pavojų. Tavo eskize „Ikaras" atsiskleidžia visiškai kitomis spalvomis – kūrinys yra šmaikštus, kupinas vilties. Kaip buvo formuojama eskizo nuotaika, kas ją nulėmė?

Šį mitą norėčiau labiau interpretuoti nei vizualizuoti. Tai tik vienas iš šaltinių, kuriais remdamasis kuriu spektaklį apie svajones ir kūrybiškumą. Be to,  viena mano mėgstamiausių frazių, kurias pasakė Č. Čaplinas: „gyvenimas iš arti atrodo kaip tragedija, žvelgiant iš toliau, kaip komedija“.

Veikėjo nesėkmės per eskizo rodymą kūrė tą komediją bei skatino viltį ir publikos palaikymą – visi tikėjosi, kad galiausiai jam tikrai pavyks pakilti.

Kodėl eskizą nusprendei kurti jaunesnei, vaikų auditorijai? Kokias idėjas ar vertybes viliesi perduoti jauniems žiūrovams pasitelkdamas „Ikarą“?

Pamenu, kai augau pats, būčiau tikrai apsidžiaugęs jei profesionalūs cirko atlikėjai pristatytų tai, kas man atrodo įdomu. Tokia būtų mano „nepasiekiama svajonė“, jei pats atsidurčiau jaunosios auditorijos vietoje. 

O noras skraidyti, svajonės ir kūrybiškumas atrodo puikios temos, tikiuosi jog toks projektas padės jauniesiems pažvelgti į ateities pasirinkimus plačiau ir link savo svajonių keliauti taip – kaip dar nėra  „įprasta“.

Šį eskizą kūrei visiškai savarankiškai, vienas. Ar tai buvo sąmoningas sprendimas, iššūkis sau? Ko tave išmokė ši patirtis?

Tai jau antras bandymas kurti mono spektaklį, ir tikrai ne pirmas kartas kai ant scenos esu vienas. Jaučiu, kad sukaupiau daug kūrybinių įrankių, ir mokiausi kaip juos pritaikyti. Kai esu vienas, iš dalies sunku rasti motyvacijos ir numatyti kur keliauja procesas, tačiau daug išmoksti apie save. Tokie projektai man primena, kad net ir maži žingsniai gali būti svarbūs.

Dabar tavęs laukia įdomus procesas, eskizą reikės plėtoti, keisti. Gal galėtum daugiau papasakoti apie šio kūrinio viziją, pavyzdžiui, ar „Ikaras“ liks monospektakliu?

Galvoje jau turiu pilną spektaklį, belieka jį įgyvendinti, o tam man reikės komandos. Nors ant scenos esu vienas, tačiau spektakliui įvykti teatre reikia daugybės žmonių, šiuo metu jau pradedu derinti laikus su galimais kompozitoriais ir video menininkais.

„Išeities taško“ festivalio metu pasirodei scenoje ir su Teatrono šokio spektakliu apie mirties baimę „Itch“. Kokiomis dar veiklomis esi užsiėmęs šiomis dienomis, kas laukią šį pusmetį?

Manęs laukia didelis turas Prancūzijoje, Tulūzos Bienalėje, kur keliaujame kartu su Adrian Carlo Bibiano, pristatome bendrai kurtą spektaklį "Where Do I Connect?" kaip vieną iš Lietuvos kultūros sezono Prancūzijoje 2024 projektų. 

Taip pat stengiuosi, kad šiuolaikinis cirkas atsirastų kuo daugiau ir teatro scenoje, ne tik lauke. Be to, jau pradedu ruoštis būsimiems projektams 2025 metais, per juos bandysiu įgyvendinti daugiau projektų ne tik kaip atlikėjas, pratinuosi prie kūrėjo rolės.

Nuotraukų autorė: Viktorija Lankauskaitė