Naujienos

Dalinamės labai jaukiu žiūrovės atsiliepimu apie spalio 29 d. vykusią premjerą GYVULIAI.

„Spektaklio „Gyvuliai" siužetas įtraukia nuo pirmos minutės. Pradžioje sutelki dėmesį į sceną, bandydama suprasti, kuriame gyvenimo taške yra visi herojai. O tada jau net palinkusi klausaisi ir žiūri, laukdama, kas bus toliau. Aktoriai labai tiksliai perteikia savo herojų charakterius. Kai emocijos verda tarp dalyvių, tau pasidaro svarbios jų reakcijos, o minimalios dekoracijos neturi jokios įtakos spektaklio veiksmui.

Staiga pajunti, kad nepaisant tikrojo jų amžiaus, aktoriai elgiasi kaip 16-mečiai paaugliai: jie pikti, pasimetę, neapsisprendę, nerandantys savo vietos, prisitaikantys, čia linksmi, čia liūdni, bijantys išsiskirti ir staiga išsišokantys...
Vis dar vaikiškai besielgiantys, bet labai norintys būti suaugusiais.

Stebėdama herojus jau nebegalvoji, jog jie tik vaidina, viskas patampa labai tikra. Ima pyktis už juos pačius, dėl jų, dėl jų veiksmų.. O kiekvieno veikėjo charakteriai perteikiami taip realistiškai, kad, rodos, iš tiesų stebi jų gyvenimą tarsi už stiklo. Kai nesusitvarkydami su savo jausmais paaugliai, pasitelkia vienintelį jiems žinomą pasipriešinimo būdą - pyktį.
Viskas taip suprantama, atpažįstama, matyta savo mokyklos draugų veiduose, savo vaikuose.
-------------------------
Pasakysiu tiesą, į spektaklį „Gyvuliai" ėjau nusiteikusi skeptiškai - ir kaip galima perteikti tai, kuo gyvena paaugliai, čia ir dabar? Pasirodo, galima ir įmanoma. Scenoje kuriamas mokytojo paveikslas, ne kartą jau sutiktas gyvenime už teatro sienų. Tai jis, vienas iš tų, kurie laikosi teisuoliškai įsikibę kažkokio savo įsivaizdavimo, užmerkdami akis prieš tai, kas iš tiesų vyksta. Aš pykau, pykau dėl to, kas vyksta prieš mano akis.

Aktoriai vaidino taip realistiškai, kad nebebuvo ribos tarp vaidinimo ir tikrovės. Visos ribos išsitrynė. Žmonės su „kaukėmis", besivaikantys savo susikurto įvaizdžio. Bet vaikai nuo mūsų skiriasi tuo, jog jie labai greitai pajaučia falšą, netikrumą ir apsimetinėjimą. Ir pagalvojau, kad savo gyvenime esu sutikusi tokių „teisuolių", mokyklos direktoriaus amplua aš mačiau juos visus. Situacija, kai stipresnis dvasiškai suaugęs, naudodamasis savo padėtimi, kitą sugeba priversti pasijausti kaltu ir nevertu, kai statusu aukštesnis žmogus, naudodamasis savo socialiniu statusu, menkina kitus, stovinčius keliais laipteliais žemiau už jį.
--------------------------
Jautru. Gilu. Sugriebia ir nepaleidžia. Kartais juokas pro ašaras.
Bandžiau įsiklausyti į salėje sėdinčių žiūrovų reakcijas. Jie visi vienbalsiai juokėsi ir piktinosi, kartu su herojais. Man skaudėjo, kai skaudėjo jiems.
Paaugliai žiūrovai reagavo kartu su aktoriais- paaugliais scenoje, sulaikę kvapą, laukdami atomazgos. Seniai bebuvau tokiame spektaklyje.

Vienas prieš nusistovėjusią, bet jau visiems įsiėdusią „tvarką". Jausmas, kai daužai galvą į sieną, lengvai atpažįstamas, kai dar esi jaunas maksimalistas ir tau atrodo, kad svarbiausia yra teisybė ir visi mes ją turime ginti, bet visi bijo, bijo žengti pirmą žingsnį ir pasakyti, kad karalius nuogas. Ačiū
--------------------------
Spektaklio „Gyvuliai" režisierė Goda Simonaitytė, rodos, tuose keliuose vaikų vaidmenyse atspindėjo visus ryškesnius kiekvienoje mokyklos klasėje esančius tipažus - tas pasikėlęs, bet menko intelekto, mokytojas, besinaudojantis, savo padėtimi, klasės gražuolė, neapsisprendžianti kaip elgtis - kaip sako širdis ar kaip diktuoja vyraujančios normos. Tas geros širdies klasiokas, besišliejantis prie stipresnių. Valdingas tėvas. Ir atskalūnas, nesutinkantis prisitaikyti ir tylėti.
Spektaklio pabaigoje suvoki, kad herojai vis dėl to ne tokie paviršutiniški, kaip atrodė mums iš pradžių... Visi jie gyvenimo nuskriausti, turintys savo skaudulius. Drama, vykstanti scenoje, buvo tokia tikra, gyva, pulsuojanti. O neteisybė - tokia tiršta, rodos, ore apčiuopiama.

Mano sūnus visą spektaklį sėdėjo palinkęs, visu kūnu reaguodamas, į tai, kas vyksta scenoje. Iš įtampos net sustingęs viena poza. Supratau, kad jį palietė scenoje besirutuliojantis veiksmas.
Papildomų dekoracijų čia visiškai nereikia, jos tik blaškytų dėmesį, nukreipdamas nuo iš tiesų svarbių dalykų. O tų, kurios yra, visiškai pakanka sudaryti reikiamam įspūdžiui.

Lenkiu galvą prieš visą komandą. Skambanti muzika, tik sustiprina ta įspūdį, paliekamą veikėjų žodžių.
Nebyliai. Labai tiksli frazė apibūdinanti ta kenksmingą pavaizduotą aplinką.
Čia niekas nemoralizuoja. Tiesiog pateikiama situacija ir žiūrovas paliekamas spręsti.
Mačiau, jog gvildenama tema, palietė drauge su paaugliais atėjusius tėvus. Kokie jie išeis po spektaklio?

Mano paauglys sūnus, atėjęs su skeptiko gaidele ir gal netgi priešiškai nusiteikęs, jog teko eiti su mama, nuo scenos nesugebėjo atitraukti akių. Į kiekviena scenoje vykstantį pasikeitimą reagavo labai jautriai.
--------------------------
Oho. Tikrai. OHO. Tik tiek sugebėjau išspausti išeidama iš teatro salės, uždarydama duris, palikdama spektaklio sceną už savęs. Suprantu, tai tik vienas žodis, jaustukas. Jokio kūrybinio polėkio. Garbės žodis. Likau netekusi amo. Spektaklyje nebuvo nagrinėjama žmogaus egzistencijos pagrindas, gyvenimo prasmė ar kaip jos reikėtų ieškoti. Nestebino scenos inžineriniai sprendimai. Apie raketų mokslą taip pat neužsiminė. Tiesiog pateiktas paaugliško gyvenimo tarpsnis, tarsi vienas kadras, išimtas iš mokyklinio gyvenimo. Suvaidintas keturių, scenoje nuolat būnančių aktorių, taip realistiškai, jog pamiršti stebintis spektaklį. Scenoje vyko gyvenimas."

Ramunė Balčiūnienė