Naujienos

2025 m. kovo 15 d. paskutinį kartą galima išvysti spektaklį „Baseinas. Be vandens“. Savo mintimis apie kūrinį dalijasi ir atsisveikinti su spektakliu kviečia režisierius Jonas Kuprevičius.

„Rodos, neseniai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijau teatro režisūros bakalauro laipsnį. Taip, rodos, tik (ar tikrai?) du metai – laikas gąsdinančiai trumpas, nors, galiausiai tikiu, kad kažkam, tik ne mums, jis iš tiesų neegzistuoja... Šiandien, vieną iš 2025 m. vasario naktų rašau šį tekstą apie pirmąjį režisūrinį debiutą profesionaliame teatre, kuris pirmasis ir miršta (tai įrodo, kad jo laikas buvo ir praėjo). Taigi, tai atsisveikinimo tekstas, kuriame norisi rašyti ne tik apie spektaklį, bet ir apie tai, ką supratau nuo tos dienos, kai jis išėjo į pasaulį. Bet ne viską. Vis dėlto daug gimstančių minčių užgęsta greičiau nei spektakliai, todėl net labai norėdamas nesugebėčiau prisiminti įvairių suvokimų, kurie keitė vienas kitą žymiai greičiau nei ateidavo vis kita spektaklio rodymo diena. Tačiau tekstu atsisveikinu būtent su juo.

Tik pradėjus studijuoti man labai nesisekė išplaukti įmestam į vandenį be jokio aiškaus instruktažo. Galiausiai tuometinis kurso vadovas prieš visus žymiai sėkmingesnius, talentingus bendrakursius pasakė, kad aš jam neįdomus režisierius ir tuomet didžiausiose tamsumose paskendęs, galvojęs apie save kaip nieko vertą (juk beveik niekas net nebenorėjo dirbti kartu), išėjau. Vadovas kaip ir buvo pakeitęs savo mintį (?) ir liepė suplėšyti akademinių atostogų lapą, išleidusį mane į laisvę, bet to nepadariau. Ir patarsiu visiems, kad išeitų iš ten, kur taip jaučiasi. Ir išeitų dar kartą ir dar. Kol suras tą aplinką, kuri jiems bus skirta iš tiesų. Labai to linkiu kiekvienam ir esu dėkingas, kad man vis dėlto pavyko atsidurti savoje, o ir ieškoti ilgai ir toli nereikėjo.

Atėjo laikas sėkmei kitame kurse, kurio vadovas priėmė įtariai, davė daug išbandymų, bet net vadindamas „durniais“ akyse išduodavo meilę savo studentams (gaila, kad yra tokių, kurie to nesuprato) ir už tai jam dėkoju. Ta meilė mus, jo studentus, mokė ir to, kad režisūra nėra vien genijų menas, kad vis dėlto tai visų pirma yra amatas. Griežta ranka įgavome tas priemones, kuriomis dabar kuriame teatrą. Ir visuomet prisiminsiu šį pokytį – tereikėjo pradėti mokytis plaukimo technikų. Nuo gylio tokio, kad prireikus siektumėm dugną, iki to, kai teko tik plaukti, pirmasis darbas buvo būtent „Baseinas. Be vandens“. Tai buvo ir vienas pirmųjų įrodymų, kad vis dėlto kažkas gali būti ir bus. Po ilgo nesėkmių laiko...

Su tuometiniais ketvirtakursiais studentais Irena Sikorskyte, Vaidile Juozaityte, Anastasija Marčenkaite (vėliau Kauno miesto kameriniame teatre ją pakeitė Inga Juškevičiūtė) ir Joriu Zaliausku norėjome sukurti kažką kito nei mus mokė, o ir atrodė, kad ši Marko Ravenhillo pjesė reikalauja kitokio plaukimo. Pirmieji bandymai dar trečiame režisūros kurse šokti į baseiną nebuvo sėkmingi. Atrodė, kad prigėriau, nes manosios išmoktos technikos prieštaravo kažkam taip nepažintam ir tik aktoriai šiaip taip sugebėjo ištraukti mane dar nepasiekus dugno, vieną dieną įtikinę, kad pasirinktas taip vadinamasis „priėjimas prie pjesės“ vis dėlto gali būti, tik tam reikia daugiau žaidimo. O ir plaukti čia galima buvo su visom žinomom priemonėm, tik kiek kitaip jas taikant, adaptuojant... Pajautę žaidimo taisyklių užuominas, palaikomi dėstytojų Nelės Savičenko, Gintaro Varno ir kitų sukūrėme aktorių baigiamąjį diplominį darbą, kuris susilaukė dėmesio kaip kažkuo išskirtinis (tik nesupraskime to kaip ypatingo), gal dėl to, kad buvo kiek kitoks nei aplink tuo metu vyravę darbai. Gal dėl to, kad kalbėjo tokia artima menininkui tema, kuri kaip prakeiksmas lydėjo mane visą buvimo teatre laikotarpį.

Pavydas, kuris nuo pradžių reiškiasi šioje pjesėje kaip beveik neegzistuojantis, tačiau giliai pasislėpęs tarp veikiančiųjų personažų jausmas, yra toks dažnas (žinau, ne tik)  teatro pasaulyje, kad man kaip kūrėjui tai tapo beveik pačiam sau mestu burtu. Pamenu, pjesę stačiau pirmiausia norėdamas, kad ją pamatytų akademijos studentai – tarp visų mūsų, buvusių ar esamų teatro studentų, anksčiau ar vėliau prašmėžuoja jo šešėlis ir jaučiau, kad verta vis paskambinti varpais jį prisimenant. O jei pavydas ir yra pagrindinė tema, nemanau, kad spektaklis kaip nors moralizuoja ar bando diktuoti kokią nors poziciją (pripažįstu, daugiau tai darau už teatro durų), tačiau neišvengiamai pats kūrinys eksponuoja tam tikrą menininkų sluoksnį – šiuo atveju ne tiek sėkmingųjų – ir atspindi tam tikrą jo bendratį. Čia niekas nerėkia didžiųjų tiesų, istorija papasakojama ir tiek. Net finalas, kurio metu galime išgirsti išvadų užuominas, vis dėlto esti kaip atvirų galimybių, o ne deklaracijų teatras.

Vienas pagrindinių tikslų kuriant šį spektaklį buvo išmoktas iš Šekspyro – veidrodžio, šįkart atspindėjusio jauno menininko, pastatymas prieš publiką, todėl ypač džiaugiausi, kad spektaklį pamatę kolegos ir kiti mano kartos kūrėjai pripažino atpažinę save. Vėliau, jau po premjeros, buvo lengviau įžvelgti tai ir savyje ir tarp  „rimtųjų“ teatralų. Labai gaila, kad pavydo dvokas vis dar užuodžiamas šiame socialiniame burbule, nors ir išmokta kvepintis įvairiausiais kvepaliukais (šypsenų, bendrystės, kolegiškumo, kuo tik nori). Aš pavydžiu. Tu pavydi. Bet pripažinkime tai garsiai. Nevaidinkime daugiau, nei reikia. Tik, svarbiausia, nesijauskime nei prastesni, nei geresni, nes abejose pusėse yra ligotumo (įtrūkimų). O jei jau susirgta, yra būdų pasveikti. Ieškokime jų. Nors gal ir neįmanoma ištiesinti to, kas kreiva.

Spektaklyje aktoriai atsiriboja nuo savo emocijų, lyg vaidindami tai, kas buvo, o ne kas vyksta čia ir dabar (bandymas suprasti Brechtą). Kartais jie staiga šoka į prisiminimą ir tampa gyva jo dalimi, neria į jį visa savo esybe, tačiau net tuomet man vis dar atrodo, kad palieka tam tikrą atstumą. Toks atsitraukimas, buvimas šalia situacijos, tikiu, yra vienas iš vaistų per daug rimtai į ją nežiūrėti, įvertinti iš naujo. Galbūt taip ir sveikti... Pavydas išgydomas, didybės manija taip pat. Tai, kas šiandien atrodo vienaip, vis dėlto gali atrodyti kitaip jau kitą dieną. O gal, atsiribojus, tą pačią minutę? Rodos, kad net pasirinktas vaidybos būdas teatre gali ką nors parodyti žmogui, o kurdamas ir atrasdamas išmoksti daugiau nei vien meno. Tiksliai negaliu kalbėti už aktorius, bet bent jau aš nuo šiol labiau sugebu atsitraukti taip, kaip jie tai daro scenoje. Kartais net gėda už šypsnį ar juoką nejaukiose dramatiškose situacijose.

Dabar – keletas minčių, kurias suvokiau po premjeros. Tegul jos kyla į skaitančiojo pakaušio viršų ir ten atsitrenkusios pasklinda po suvokimus. Bet primenu sau:

• Šiandien esi pripažintas, ryt jau gali būt pamirštas.
• Pripažintas? Reliatyvu. Pripažink sau kitus.
• Visuomet bus geresnis darbas už tavo. Net jei ir yra prastesnių, atmink pirmąjį sakinį.
• Pavydėk baltai, nenorėdamas menkinti ir nemenkindamas savęs, net jei ir yra geresnių.
• Režisūra yra amatas. Po to eina menas. Gražiausi paukščiai pirmiausia mokosi skraidyti prieš pradėdami dangaus skrodimus.
• Turi darbo, greit nebeturėsi... (apie tai gal kada nors).
• Spektakliai neišvengiamai miršta kas vakarą, bet sukuria prisiminimus.

Jūs galvosite, o kaip gi tai susiję su „Baseinu. Be vandens“? Kadangi šis tekstas, jei tik bus skaitomas iki spektaklio paskutinio rodymo dienos, yra ir reklaminis, rašau – ateikite ir pamatysite. Beveik visi šio teksto sakiniai yra apie šį spektaklį. Nes jis gimęs gyvena kartu su jo kūrėju. Tai – kiek kitoks vaikas. Ir tai, kad jis miršta, kelia klausimus, didesnius, nei pati jo mirtis. Juk bet koks spektaklis kam nors svarbus, net jei ir nebuvo įvertintas. Visi miršta ir dėl visų kažkas liūdi, nors ateities žmonės net nežinos, kad šis ar koks kitas spektaklis buvo...  Milijardai ir dabar nežino. Tačiau jaučiu, kad viena išlieka – mintys. Tegul jos kartojasi, tegul aidi,  tegul keičiasi, mainosi. Nebijoti. Pajausti. Išsakyti. Ir tai vėl – apie spektaklį.

Svarbu paminėti, kad turiu norą, esu vienas tų, kurie nori, jog visi spektakliai baigtųsi su viltimi. Taip baigiasi ir šis.
O dabar... Meilė jam...
Ji šoka, ji kyla aukštyn, ji krenta. Smūgis. Dugne mintis baigta.
Sudie, „Baseine. Be vandens.“
Vėl klausiu kodėl viskas turi turėti pabaigą?

P. S. Didžiausia padėka keliauja teatro vadovei Jurgai Knyvienei, kuri yra vienas retų žmonių tarp teatrų vadovų – jaunųjų kūrėjų globėja. Jurga, kurios misija yra priimti įvairaus plauko jaunimą ir duoti jiems/joms galimybę pradėti karjerą teatre, mano nuomone, yra verta didžiausių apdovanojimų. Pastebėjau, kad būtent Kauno miesto kamerinis teatras ištikimai stebi studentų spektaklius, kai tuo tarpu kitų teatrų atstovų apsilankymas akademijoje, deja, yra gan retas reiškinys.

Be abejonės, esu dėkingas ir likusiai Kauno miesto kamerinio teatro komandai, kurios aštrus humoras mus grūdino pirmuosiuose žingsniuose profesionaliame teatre, o visokeriopos pagalbos dėka gimė ir tas pirmagimis. Rusne, Monika, Vytautai, Tomai, Gintarai ir likęs teatro kolektyve, ačiū.

Aktoriai, jūs, būdami mano draugais ir kolegomis, pildote vaikystes svajones. Su jumis – visada! Ir scenografei Elzei dėkoju, kad pasiryžo nerti ir padėti sukurti spektaklio vizualinę pusę.

Ir žiūrovai, matę ar nematę spektaklio, jums visi privalo nuoširdžiai dėkoti, kad einate į teatrą ir patiriate tai, dėl ko kuriame. Net jei ir likote nepatenkinti spektakliu, dėkoju, nes taip kartais suprantame kur klydome, o jūs atsirenkate tai, kas jums yra tas „geras teatras“.