Naujienos

2024-ų metų rugsėjo 12 dieną Kauno miesto kameriniame teatre įvyko spektaklio „Galaktikos“ (rež. Jūratė Trimakaitė) premjera. Popieriaus teatro spektaklis pasakoja apie autizmo spektrui priklausančio paauglio Karolio ir jo mamos kasdienybę Lietuvoje. Kūrinys žiūrovų dėmesį traukia ne tik dėl jautrios tematikos, bet ir originalių popierinių dekoracijų, kurias sukūrė dvejais Auksiniais scenos kryžiais apdovanota scenografė Medilė Šiaulytytė.

Medile, papasakokite apie savo pažintį su popieriaus teatru, ar „Galaktikos“ – pirmasis spektaklis, kuriam teko kurti popierines dekoracijas? Kodėl buvo pasirinkta ši medžiaga?

Spektaklį „Galaktikos“ pradėjome kurti prieš kelis metus. Prisimenu, kad kai pirmą kartą kalbėjome su režisiere Jūrate Trimakaite apie spektaklio viziją, ji jau turėjo popieriaus teatro idėją, kurio pagalba norėjo išreikšti kontrastą tarp tikro žmogaus ir jį supančio trafaretinio pasaulio. Apsidžiaugiau tokiu režisierės pasiūlymu, nes labai mėgstu dirbti su popieriumi, kadangi tai yra tvari ir universali medžiaga, kurią nesudėtinga manipuliuoti. „Galaktikų“ scenografijai ir rekvizitui realizuoti panaudojome įvairių tipų popierių: krepinį, piešimo, vyniojamą, origami, mokyklinių sasiuvinių, tetrapak pakuočių kartoną…

Kalbant apie ankstesnius „popierinius“ projektus, kurių būta keletas, norėčiau išskirti dar vieną šių metų darbą su choreografe Raimonda Gudavičiūte, Hessisches Staatstheater Wiesbaden teatre Vokietijoje, kur kartu kūrėme šiuolaikio šokio spektalį „BAU!“, pagal F. Kafkos kūrinį „Slėptuvė“. Spektaklio scenografija yra iš kartono dėžių ir popierinių tinklų, nupintų iš vokų, naudojant juos, spektaklio metu nuolatos perstatoma kintanti „slėptuvė“. Retsykiais dekoracijos restauruojamos, taip atsiranda daugiau „lopų“ ir sluoksnių, tas palaipsnis kitimas  yra scenovaizdžio sumanymo dalis.

Pagrindinė spektaklio „Galaktikos“ dekoracija – popierinis butas, kurį sukiojant viso kūrinio metu žiūrovams parodomas vis kitas kambarys. Kaip šis butas padeda atskleisti sudėtingą vidinį Karolio pasaulį?

Su režisiere Jūrate Trimakaite ir projekto idėjos autore, aktore Kristina Mauruševičiūte aptarėme, jog stengsimės įvairiomis priemonėmis siekti, kad spektaklį žiūrovai pamatytų Karolio akimis.

Iš savo pusės galvojau, kaip tą Karolio matymą išreikšti scenografijoje. Išlanksčiau iš prirašyto ir pripiešto mokyklinio sąsiuvinio dekoracijos maketą. Pačią dekoraciją pagamino konstruktorius Audrius Bartninkas. Ji scenoje tapo ir butu ir mokykla, o pačioje spektaklio pabaigoje – atidaromu Karolio kambariu, kuris gana tiesiogiai iliustruoja jo aistrą visatos pažinimui. O ar šis sprendimas pasiteisina ir padeda iš tiesų atskleisti Karolio vidinį pasaulį, manau, gali atsakyti tik žiurovai.

Popierinis spektaklyje ne tik butas, bet ir, pavyzdžiui, iš popieriaus juostelių numegztas Karolio mamos megztinis. Su kokiais iššukiais susidūrėte dirbdama su tokia trapia medžiaga?

Iš tiesų spektaklyje yra net trys popieriniai kostiumai: mamos, mokytojos megztiniai ir Sauliaus liemenė. Popieriniai todėl, kad siekiau, jog stilistiškai susisietų su scenografija ir lėlėmis. Visi jie yra megzti iš  kartoninių „Tetra Pak“ pakuočių. Iššūkių būta tikrai daug, bet ne dėl medžiagos trapumo, o todėl, kad procesas buvo ilgas ir reikėjo jam pasiruošti: surinkti nemažą kiekį tam tikrų spalvų pakuočių iš Kauno ir Vilniaus kavinių, tuomet jas plauti, išdžiovinti, ir galiausiai sukarpyti į siūlus. Labai džiaugiuosi, kad Kamerinio teatro komanda – pastatymų skyriaus vadovė Rusnė Vazgienė  ir kiti kolegos su entuziasmu priėmė šią neįprastą idėją ir prisidėjo prie įgyvendinimo. Megztinius numezgė butaforė Jolanta Bulotienė.

Papasakokite daugiau apie savo, kaip scenografės karjerą. Kaip atradote, pasirinkote šį profesinį kelią?

Mano karjera yra gana vingiuota ir įvairi: baigiau scenografijos studijas Vilniaus Dailės akademijoje, tuomet pusmetį studijavau operos teatro scenos techniką Turino Dailės akademijoje, po šių studijų įstojau į Nacionalinę Kino mokyklą Romoje, kur tris metus mokiausi Kino kostiumo pas vieną žinomiausių Italijos kostiumų dailininkų maestro Piero Tosi. Baigusi studijas pradėjau dirbti Italijoje: iš pradžių kostiumų dailininkų asistente įvairiuose filmuose ir reklamose, vėliau pati sukūriau kostiumus trims ilgametražiams filmams.

Lietuvoje teko bendradarbiauti su režisieriais Jonu Vaitkumi, Gintaru Varnu Nacionaliniame dramos teatre bei Nacionaliniame Operos ir Baleto teatre Vilniuje, o nuo 2018 metų intesyviai bendradarbiauju su šokio teatro vaikams „Dansema“ meno vadove ir choreografe Birute Banevičiūte, kartu kūrėme spektaklius Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, statėme spektaklį Stambule, Turkijoje.

Kadangi šia veikla užsiimate jau daug metų, kokius pokyčius savo kūryboje pastebite, žvelgdama atgal į savo pirmuosius projektus? Kas, jaučiate, padarė didžiausią įtaką jums, kaip vizualiam žmogui?

Na, turbūt susikaupė patirties ir jaučiu, kad galiu kurti scenografiją, kostiumus bet kokio žanro kūriniui ir bet kokio amžiaus grupės publikai.

Be abejo, mane paveikia įvairus menas, skirtingos jo išraiškos formos, bet pastaraisiais metais  mano darbą ir jo estetiką labiausiai paveikia ekologinės problemos ir su jomis susiję iššūkiai. Norėčiau kurti kiek įmanoma tvariau, tas mane paskatino eksperimentuoti su įvairaus tipo atliekomis, kurios sukauptos ir tinkamai paruoštos gali tapti antrinėmis žaliavomis. Naudojant skirtingas technologijas ar amatus iš jų galima gaminti ir dekoracijas ar bent jų dalis, ar kostiumus. Procesas man yra labai įdomus, bet reikalaujantis nuolatinio papildomo mokymosi ir žinių gilinimo. Labai džiaugiuosi, kad šiais metais gavau Lietuvos Kultūros Tarybos stipendiją šiam savo projektui plėtoti, beje, kai kuriuos projekto atradimus pritaikiau ir „Galaktikų“ scenografijoje ir kostiumuose.

Kas jums suteikia įkvėpimo pradėjus dirbti su nauju spektakliu? Ar turite „svajonių projektą“ – kūrinį, kuris leistų įgyvendinti kokią nors ilgai brandintą viziją? Kokie projektai jus traukia, intriguoja?

Pradedant dirbti su nauju spektakliu, žinoma, įkvepia ir pati tema, pjesė ar muzika, bet turbūt labiausiai įkvepia žmonės su kuriais dirbu, jų atvirumas idėjoms, entuziasmas, kūrybiškumas. Kurti spektaklį yra kiek panašu, kaip leistis į kelionę, taigi, bendrakeleiviai yra svarbiausi. „Galaktikų“ procesu labai džiaugiuosi, buvo nepaprastai įdomu dirbti su režisiere Jūrate Trimakaite ir aktoriais Artūru Dubaka, Gabija Jaraminaite, Kristina Mauruševičiūte.

Šiuo metu toliau tęsiu savo minėtus eksperimentus su netradicinėmis medžiagomis ir matau, kad jie atveria labai daug netikėtų meninių sprendimų, kuriuos norėčiau savitai pritaikyti pačiuose skirtingiausiuose projektuose. Taip pat turiu seną svajonę vėl kurti scenografiją operai – didelės scenos mąstelis atveria ypatingas galimybes scenos dailei.

Nuotraukų autorė Laura Vancevičienė, taip pat naudota asmeninė archyvinė medžiaga