Naujienos

Kauno miesto kamerinis teatras įžengė su jaunosios kartos režisieriaus Povilo Barzdžiaus premjera „Artimos“. Tai – troškimų, tapatybės ir meilės paieškų maskaradas, kuriame keturios jaunos moterys matuojasi įvairias socialines ir kultūrines kaukes. Įsisukusios į absurdiškas, sudėtingas situacijas jos laviruoja tarp saviraiškos ir visuomenės lūkesčių, įkūnydamos meilės kintamumą šiuolaikiniame pasaulyje. Apie kūrinio aktualumą pasikalbėjome su spektaklio režisieriumi.

Šių metų sausio 8 dieną įvyko oficiali spektaklio „Artimos“ premjera, tačiau dalis Kauno miesto kamerinio teatro lankytojų šį kūrinį išvydo dar rugsėjo mėnesį, tarptautinio jaunimo teatro festivalio „Išeities taškas“ metu. Kaip spektaklis paaugo per tą pusmetį?

Žinoma, idėjiškai tai išliko tas pats spektaklis, tačiau pakeitimų išties būta. Ryškiausias pokytis, kuriuo didžiuojamės – Elzės Veverskytės kurta scenografija, suteikusi kūriniui išskirtinę atmosferą. Taip pat pakeistas kai kurių scenų eiliškumas, tai, tikiu, padėjo išryškinti siužetinę liniją. Dėl to galima teigti, kad labiausiai spektaklis paaugo būtent vizualiai.

Kūrinio ašimi tampa menininkė Silvana, savo studijoje vykdanti socialininių ir kultūrinių kaukių žaidimą. Ji, kartu su mylimąja, žurnaliste ir į studiją vis užklystančiu didžėjumi įsitraukia į persirenginėjimus, žaismingus Šekspyro pjesių vaidinimus, šokius. Koks šio žaidimo tikslas?

Silvana (vaidina Morta Narkauskaitė) yra menininkė, gyvenanti ir kurianti lofte. Jos namų durys visada atviros, ten dažnai vyksta vakarėliai, o svečiai turi daug laisvės veikti ką nori. Silvanos siekiai atsiskleidžia jau pirmoje spektaklio scenoje – iškart tampa aišku, kad ji trokšta artumo, tačiau pati nežino, kokio. Tam ir yra pasitelkiamos įvairios kaukės ir vaidmenys – prisidengus jais tampa lengviau kalbėti apie savo jausmus, troškimus. Artumą, kurio jai taip trūksta, Silvana pasirenka simuliuoti žaisdama. Dėl šios priežasties ji, pavyzdžiui, pavirsta Šekspyro pjesėje „As you like it“ (liet. „Kaip jums patinka“ – red. pastaba) aprašyta Rozalinda, dėl kurios meilės verta kovoti.

Ir vis dėlto, menininkės personažas paremtas archetipu žmogaus, kuris negeba tapti pažeidžiamu prieš kitą. Tai – sąlyga, kurią privaloma išpildyti, norint puoselėti nuoširdumu pagrįstus artimus ryšius. Silvana yra nepajėgi sukurti šį artumą, dėl to kaukės ir žaidimai tampa neišvengiama jos gyvenimo dalimi. Svarbu atkreipti dėmesį, kad Silvana žaidžia ir su kitų žmonių jausmais, neatsakingas jos požiūris įskaudina kiekvieną merginą, kuri siekia suartėjimo su menininke.

Ji ir į savo mylimąsias žiūri nerimtai?

Jos požiūris į savo mylimąsias yra neatsakingas ir egoistiškas, netgi vartojiškas. Visi suartėjimo epizodai Silvanos gyvenime yra itin trumpi ir ji su vienu žmogumi ilgai neužsibūna. Dėl šios priežasties spektaklyje įvardijamos dvi jos mylimosios, nors jų galėtų būti ir daugiau. Silvana negeba būti viena, o santykiai jai tampa būdu atitolinti šią akistatą su savimi.

Tai, kiek daug merginoms emociškai kainavo šis maskaradas, paaiškėja paskutinėje scenoje. Visoms iliuzijoms išsisklaidžius, Silvanos žaidimas baigiasi. Ji, taip ir neradusi to trokštamo artimo ryšio lieka emocinėje duobėje, kaip ir mylimoji nr. 1 (vaidina Radvilė Budrytė). Panašiai ir žurnalistė-mylimoji nr. 2 (vaidina Rūta Jonikaitė) – ji lieka sutrikusi, šią būseną atspindi ir aplink merginą išmėtyti daiktai – juntama vidinė ir išorinė netvarka. Na, o kalbant apie didžėjų (vaidina Saulė Emilija Rašimaitė), jis iš emocinės duobės niekada ir nebuvo išlipęs.

Papasakokite daugiau apie didžėjaus veikėją – ką jis atstovauja šiame kūrinyje?

„Artimos“ – spektaklis, kuriame veikėjai ieško ne tik meilės, bet ir savęs. Vieni veikėjai šią identiteto paiešką vykdo pasitelkdami santykius, ryšius su kitais žmonėmis. Na, o didžėjus į vidinius tyrinėjimus leidžiasi su psichotropinių medžiagų pagalba. Dėl to šį veikėją ir suprasti gali būti sudėtinga – chemijos paveiktos jo mintys yra padrikos ir ne visada adekvačios, tai atspindi tamsiąją spektaklyje vaizduojamo maskarado pusę, kurią galima pamatyti ir aktyviai dalyvaujant naktiniame miesto gyvenime.

Anksčiau minėjote, kad Silvana bijo vienatvės ir negeba būti su savimi. Ar sutiktumėte su teiginiu, kad šiuolaikinis žmogus – itin vienišas? Kartais susidaro įspūdis, kad būtent ši (vadinama „Z“) karta itin vengia įsipareigoti ilgalaikams santykiams.

Savaime suprantama, kad vienišumas nėra tik šiai kartai aktuali problema. Be visa ko, negaliu kalbėti už visus, tačiau verta paminėti, kad savo kartoje išties pastebiu tendenciją, kad kai kurie žmonės yra labiau linkę kabintis į kitą nei bandyti suprasti save. O čia kyla paradoksas – juk kaip galima užmegzti tikrus, nuoširdžius ryšius iki galo nepažįstant savęs, neįsigilinus į savo vertybes, siekius. Tai – gana naivus požiūris, šis tikėjimas, kad kitas asmuo gali išspręsti tavo problemas ar pateikti tau atsakymus apie tave patį.

Būti su savo mintimis ir jas suprasti, priimti kokias nors išvadas – visa tai išties nepatogu ir sudėtinga. Be abejo, kad yra daug lengviau apie visa tai negalvoti ir vietoje to kibti į kitus žmones, bandyti save išpildyti per santykius. Tačiau ar tokie santykiai gali būti gilūs, prasmingi? Vargu.

Šiame spektaklyje moderni Falko Richterio dramaturgija atsiduria sankirtoje su Viljamo Šekspyro pjesėmis „Dvyliktoji naktis arba kaip norite“ ir „Kaip jums patinka“. Kaip atrinkote medžiagą spektakliui?

Tiesą sakant, medžiagą atrinkau ne aš. Iš pradžių šio spektaklio užuomazgos egzistavo kaip atskiri kūrinyje vaidinančių aktorių darbai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Sąsajas tarp F. Richterio ir V. Šekspyro kūrybos pirmasis įžvelgė dėstytojas Gintaras Varnas. Su jo pagalba man pavyko rasti paraleles tarp atskirų ištraukų, dirbti su jomis rišlaus siužeto kūrimui. Žinoma, tada darbas dar nebuvo baigtas – teko reikiamose vietose įterpti jungiamąją medžiagą, rašyti naujas scenas ir tokiu būdu viską sujungti į vientisą vaizdinį.

Manau, kad koliažinis spektaklio pobūdis suteikia galimybę žiūrovams palyginti itin skirtingas meilės išraiškas: Falko Richterio pjesėje „Nothing hurts“ (liet. „Nieko neskauda“ – red. pastaba) vaizduojamas pilkas, šaltas bendravimas, meilės nebuvimas, įsišaknijęs ir kartais net absurdiškas šiuolaikinis cinizmas. Jam itin žaismingai atliepia svajingas Šekspyro pjesių romantizmas, meilės idealizavimas. Šis kontrastas tarp autorių jau savaime kviečia klausti – o kas gi nutiko mums, kad dabar apie meilę nebegalime taip kalbėti, kodėl nebepavyksta šitaip jos išaukštinti?

Be to, tai, kad spektaklyje vaidina vien moterys nėra mano inicijuotas sprendimas, o veikiau smagus sutapimas – kūrinys, kuriame remiamasi keliomis Šekspyro pjesėmis savotiškai atliepia šekspyriškojo teatro tradicijai, draudusiai moterims vaidinti. O juk ir siužetas itin palankus tam, nuolat persirenginėjant ir dažnai keičiant įvaizdžius tampa patogu trumpam įkūnyti ir vyriškus personažus.

Luko Gestauto nuotraukos