Naujienos

„Galaktikos“ – spektaklis, kurio įdomūs siužeto vingiai ir šmaikštūs dialogai kartu su karikatūromis bei balso efektais pripildo teatro sales jaunųjų žiūrovų juoku ir suaugusiųjų šypsenomis. Po šiuo visiems maloniu juoko lengvumu paslėpta rimta ir labai aktuali tema – autizmo spektre esančių žmonių bei jų artimųjų supratimas, palaikymas.

Karoliui, pagrindiniam spektaklio veikėjui, kurį įkūnija Artūras Dubaka, diagnozuotas Aspergerio sindromas (Aspergerio sindromas – autizmo spektro smegenų vystymosi pakitimas, kuris daro įtaką žmogaus socialiniam gyvenimui. Sindromą turinčiam žmogui gali būti sudėtinga bendrauti su aplinkiniais, o aplinkiniams – jį suprasti. Šis sindromas kartais vadinamas socialine, bendravimo disleksija.) jam sunku bendrauti su bendraklasiais ir mokytojais. Tai sukelia daug iššūkių ne tik pačiam jaunuoliui, bet ir jo mamai.

Aplinkiniai, tolimi giminaičiai apipila Karolio mamą skambučiais, komentarais apie sūnaus sutrikimą, bando jai įrodyti, kad tai yra tik paauglystės sukeltas Karolio bandymas pasipriešinti, vienintelis vaistas nuo tokio elgesio yra drausminimas ir disciplina. Spektaklyje vaizduojamas jaunuolio mamos užsispyrimas, jos bandymas įkalbėti sūnų ieškoti draugų ir tuo pačiu besąlygiška meilė ir noras jam padėti. Taip pat „Galaktikose“ suspindi ir mokytojos autoritetas, pastangos suprasti Karolį, susižavėjimas jo visišku atsidavimu pomėgiams ir nuoširdi pagalba berniuko mamai.

Spektaklis išskirtinis ne tik savo tema, bet ir subtiliu jos perteikimu dekoracijomis. Stebina scenografijos kruopštumas ir tai, kad pagrindinės jos detalės – popierinės. Nuo išlankstomo popierinio namelio, kuris nukelia žiūrovus į skirtingas spektaklio lokacijas, iki trapumą, bet tuo pačiu drąsą simbolizuojančio, riterio šarvus kiek primenančio popierinio mamos megztinio. Kiekviena dekoracija kruopščiai sukurta, leidžianti net vyresniems žmonėms pajausti šiek tiek pamirštą, mokyklos suole paliktą žaismingumą.

„Spektaklį įkvėpė asmeninės patirtys susidūrus su aspergerio sindromu: pasimetimas, nuostaba, visuomenės nesupratimas ir absurdiškos, paradoksalios situacijos, kurios ilgam atima žadą, o vėliau apie tai norisi kalbėtis menine, teatro kalba. Kai kurios patirtys persikėlė į spektaklį, bet buvo papildytos kitų Lietuvos šeimų patirtimis, grožinės ir mokslinės literatūros tyrinėjimo šia tema“ – teigia aktorė ir idėjos autorė Kristina Maurusevičiūtė.

Malonu matyti kaip teatro scenoje sužiba tikros, gyvenimiškos istorijos, apimančios ne tik jaunosios auditorijos problemas, bet ir suaugusiųjų rūpesčius bei išgyvenimus. Aktorė Gabija Jaraminaitė džiaugiasi, kad spektaklis palietė vaikų širdis: „viena mergaitė po spektaklio man pasakė: „Aš mokykloje jaučiuosi lygiai taip pat, kaip Karolis“.

Menotyrininkės Aistės Narbuntaitės apžvalga, Viktorijos Lankauskaitės nuotraukos