Moteris su akmeniu burnoje

Tai – tarpdisciplininis performansas, monologas, kuriame vizualinėmis priemonėmis ir remiantis istoriniais faktais, dokumentais bei liudijimais analizuojami nusikaltimai, vykdyti prieš moteris XIX–XXI a. Lietuvoje. Įkvėpimo tašku tapo istorija apie raganų laidojimo tradicijas. Tariamai raganai buvo nukertamos rankos ir galva, kuri padedama kojūgalyje, o į burną įgrūdamas akmuo, kad ši neprakeiktų budelių ir neišduotų savo regėjimų.

Šiandien performanso režisierė ir atlikėja Greta Gudelytė kviečia viešai ir sutartinai pripažinti, kad šimtmečius vykdytos represijos prieš moteris nebuvo vien „toks laikmetis“, kurio prisiminti neverta, nes „dabar to nebėra“ – tai buvo sisteminiai istoriniai nusikaltimai, kuriuos svarbu įvardinti, prisiminti ir pripažinti.

„Ragana ir akmuo yra simbolis visų skirtingais amžiais užtildytų moterų, apie kurias ir už kurias kalbėti yra būtina, nes prisimenamos ir pripažintos klaidos kartojasi rečiau nei tos, kurias nuneigėm ar pamiršom. Smurto prieš moteris problema Lietuvoje vis dar yra neišspręsta, todėl keliame klausimą: kiek šimtmečių, tūkstantmečių reikia, kad lašas po lašo vanduo pratašytų akmenį ir įkalintos sielos prabiltų?“ – kūrinio idėją komentuoja autorė G. Gudelytė.

Apie kūrybinę komandą:
„Moteris su akmeniu burnoje“ kūrybinę komandą sudaro keturios nepriklausomos menininkės. Performanso dramaturgiją, analizuodama informaciją, rastą istorinėse knygose, straipsniuose, tautosakoje, muziejų archyvuose sudarė rašytoja, režisierė, aktorė Greta Gudelytė. Proceso metu kūrybinė komanda susitikinėjo su moterimis, klausėsi jų patirčių ir kvietė nusifotografuoti portretui. Portretus užfiksavo fotografė, menininkė, žmogaus teisių aktyvistė Aušra Volungė Griškonytė. Nuotraukas, kaip dokumentinį artefaktą, kaip moterų parašą, išreiškiantį solidarizavimąsi su temos problematika, žiūrovai regi veiksmo metu. Apeirono teatro režisierė, menininkė Eglė Kazickaitė kūrė vizualinius sprendimus, o kompozitorė Toma Čepaitė nutylėtas emocijas pavertė daugiasluoksniais skambesiais, kurie žiūrovą lydi viso performanso metu.

Apeirono teatras – profesionalus teatras, kurį 2012 m. savo iniciatyva įkūrė režisierės Eglė Kazickaitė ir Greta Gudelytė. Apeirono teatre vengiama vienprasmiškumo, laiko ir veiksmo nuoseklumo, daug kontekstų, sąsajų su filosofinėmis koncepcijomis, poezija, bet visada suteikiamas prioritetas minčiai. Labai svarbus vaidmuo tenka ir žiūrovams – publika Apeirono teatre suprantama kaip spektaklio bendraautorė, nebijantį savaip pamatyti, interpretuoti, suprasti spektaklį.