Naujienos

Kauno miesto kamerinis teatras pristato naujieną – netradicinį pasivaikščiojimą prekybos centro Kauno „Akropolis“ erdvėse, kurio metu ausinėse girdimas specialiai įrašytas pasakojimas kviečia tapti tyrėjais, stebėtojais ir dalyviais tuo pat metu. Tai – interaktyvus spektaklis „Akys“ (prodiuseris – VšĮ „Pasak“) – ketvirtasis režisieriaus Manto Jančiausko ir dramaturgo Rimanto Ribačiausko bendras darbas Lietuvos teatro scenoje.

Už ankstesnius dokumentinio ir įvietinto teatro spektaklius įvertinti kūrėjai šį kartą atsigręžia į visuomenės saugumo, pilietinio atsparumo ir visuotinio stebėjimo temas. „Akys“ ieško ribos tarp vaizduotės, išorinių ir vidinių grėsmių.

Kūrinio premjera – gruodžio 14 dieną, 12 ir 15 valandomis. Apie spektaklio idėją ir pasiruošimo procesą su kūrinio režisieriumi Mantu Jančiausku pasikalbėjo Kauno miesto kamerinio teatro viešųjų ryšių specialistė.

– Kaip kilo idėja kurti šią patirtį ir kodėl nusprendėte viską vykdyti prekybos centre? Ar svarstėte apie kitas erdves, o gal erdvė kaip tik nulėmė formatą?

– Prekybos centro idėja atsirado kūrybiniam procesui jau gerokai įsibėgėjus. Iki tol mąstėme apie įvairias kitas erdves: Tado Ivanausko zoologijos muziejų, skirtingas Kauno gatves. Tuomet kilo mintis kurti darbą Kauno „Akropolyje“.

Kauno „Akropolis“ yra architektūriškai labai įdomi vieta – jis tarsi įkomponuotas į miesto gatves, o jo viduje išlikę autentiški pastatai. Tai tarsi mažas miestas su savo taisyklėmis, eismu, judėjimo dinamika ir atmosfera. Atėjome čia ir bandėme įsiklausyti į šią erdvę, leidome veikti fantazijai ir po truputį pradėjo „rakintis“ kūrinys.

– Kaip atrodė kūrybinis procesas, ar ilgai užtrukote, bandydami sudaryti optimalų maršrutą spektaklio dalyviams? Kaip jis buvo sudaromas?

– Vaikščiojimas ir stebėjimas, sakyčiau, yra vieni esminių kūrybinio proceso elementų. Bandėme „įsistebėti“ į erdvę, pajausti, kur ir koks turinys atsiskleistų įdomiausiai. Kiekviena erdvė, o kartu ir pats „Akropolis“, tampa erdviniu turiniu – architektūra, kuri diktuoja savo taisykles ir savo stebėjimo kampą. Maršrutas keitėsi atliekant vis daugiau bandymų.

Džiaugiuosi, kad kūrinyje atsirado vieta, kur žiūrovas pats gali susikurti savo maršrutą.

– Kūrinyje svarbi tampa Kinija, spektaklio aprašyme įvardijama kaip „šalis, <...> traktuojama kaip grėsmė Lietuvai“. Koks jūsų asmeninis požiūris į šią šalį, santykis su ja?

– Su Kinija ir Rytais bendrąja prasme susipažinau dar studijų laikais, kai magistrantūroje man dėstė filosofas Vytis Silius. Iki šiol prisimenu įsirėžusią mintį, kad kinai žmogaus amžių skaičiuoja ne nuo gimimo momento, o nuo tada, kai gyvybė užsimezga gimdoje. Tai tarsi apibrėžia santykį su gyvybe – ji suvokiama kaip nuolatinis, kintantis procesas, o ne rezultatas.

Bendrai kalbant, domintis bet kuria tema, taip pat ir Kinija, kuo labiau giliniesi, tuo labiau supranti savo nežinojimą. Dažnai Kiniją regime iš blogio perspektyvos – pirmiausia matome jos politiką. Ir žinoma, tai yra didelis ir svarbus faktorius. Kinija yra totalitarinė valstybė, kuri yra padariusi vienus didžiausių savo nusikaltimų Tibetui.

Tačiau kartu Kinijos kultūra, Dao filosofija, su kuria šiek tiek teko susipažinti, yra labai įdomūs ir gilūs reiškiniai, kuriuos žvelgiant iš vakarietiškos perspektyvos kartais sunku suprasti ir pažinti.

– Spektaklio įraše naudojami DI sugeneruoti balsai, kodėl pasirinkote šį įrankį?

– Viena vertus, sugeneruoti tokį didelį kiekį tekstų yra žymiai paprasčiau nei dirbti su aktoriais. Kita vertus, čia atsiranda ir tam tikras antras prasminis sluoksnis. Žmogaus balsą dabar galima sukurti pasitelkiant visiškai įtikinamą dirbtinį intelektą (DI). Dirbtinai sukurtų kontekstų situacijos formuoja terpę klausti: kokie dalykai yra tikri, o kokie – išgalvoti? Kokiais dalykais mes galime tikėti, o kokiais ne?

Ypatingai tai aktualu dabar, kai paskutiniu metu DI sistemos jau veikia taip gerai, kad sunku atskirti, kur yra tikra medžiaga, žodis ar objektas, o kur – DI sugeneruotas turinys.

Interaktyvus maršrutas prasideda spektaklio partnerio Kauno „Akropolio“ erdvėje, prie prekybos centro drabužinės 4-ame aukšte.

Kūrinio premjera – gruodžio 14 dieną, 12 ir 15 valandomis.
Bilietus platina nepriklausoma Kauno miesto kamerinio teatro sistema.

Spektaklį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Kauno miesto savivaldybė.

Viktorijos Lankauskaitės nuotrauka