Naujienos

Ukrainiečių choreografas Anton Ovčinnikov pasakoja, kad šiuolaikinis šokis jį patraukė savo sudėtingumu ir gebėjimu skatinti žiūrovą mąstyti. Balandžio 29 dieną Kauno miesto kameriniame teatre jis pristato šokio performansą „Vieną kartą aš žaidžiau karą“. Apie šį pasirodymą ir iki jo vedusį kūrybinį kelią su choreografu pasikalbėjo teatro atstovė Gabija Chomskytė.

– Kai pradėjote šokti, kas jus patraukė prie šiuolaikinio šokio?

– Šokti pradėjau būdamas keturiolikos. Vienintelė priežastis, dėl kurios pradėjau – tuo metu tai buvo sportiniai šokiai – buvo mano susidomėjimas merginomis. Dabar gal skamba kiek juokingai, bet tuomet buvau labai drovus. Kaip ir daugeliui tokio amžiaus vaikinų, man buvo sunku bendrauti ir susipažinti su bendraamžėmis. Šokių lankymas suteikė galimybę ne tik lavinti socialinius įgūdžius, bet ir įgyti pasitikėjimo savimi.

Kalbant apie šiuolaikinį šokį, jis gyvenime atsirado gerokai vėliau. Man jau buvo virš dvidešimt, kai pirmą kartą dalyvavau šiuolaikinio šokio dirbtuvėse. Net nesu tikras, ar iki tol buvau ką nors panašaus matęs scenoje. Greičiausiai ten atsidūriau beveik atsitiktinai, nes patekau į festivalį, kuriame galėjai ir žiūrėti pasirodymus ir dalyvauti dirbtuvėse.

Labiausiai mane sukrėtė sudėtingumas. Pribloškė tai, kaip nesuprantama visa tai atrodė. Mane glumino, kad nemačiau jokio ryšio tarp to, kas vyksta scenoje, ir to, ko mokoma dirbtuvėse. Atrodė, tarsi tai būtų visiškai skirtingi dalykai. Negalėjau suvokti, kas vyksta ir galbūt būtent todėl nusprendžiau pabandyti tai perprasti.

Nuo tada esu labai kritiškas savo darbui, kai tik jis man ima atrodyti pernelyg paprastas. Nuo pat pirmojo susidūrimo su šiuolaikiniu šokiu susidariau įspūdį, kad tai – būdas kalbėti apie pasaulį sudėtingai. Taip, kad žiūrovas būtų priverstas mąstyti, šiek tiek pasikankinti bandydamas suprasti, kas vyksta, ir pats atrasti kažką naujo.

– Ar prisimenate pirmą kartą, kai pasirodėte scenoje?

– Savo patį pirmą pasirodymą gyvenime prisimenu dar iš pradinės mokyklos – tikriausiai iš pirmos klasės. Prisimenu, nes visiškai susimoviau: pasimečiau, viską pamiršau. Bet, kiek pamenu, nesijaučiau sugėdintas. Šokau toliau ir iš tiesų net mėgavausi tuo.

Po to daug ko nebeprisimenu. Yra tik nuotrupos – keli labai sėkmingi pasirodymai ir keli visai nepavykę. Gerai prisimenu pirmą savo sukurtą kūrinį. Tačiau pirmo karto, kai išėjau į sceną su tuo, ką būtų galima pavadinti šiuolaikinio šokio darbu, tikriausiai nebegalėčiau atpasakoti.

– Kaip paaiškintumėte šiuolaikinį šokį žmogui, kuris jo niekada nėra matęs?

– Šiuolaikinis šokis yra be galo įvairus. Viskas priklauso nuo to, kurio choreografo kūrybą bandyčiau aiškinti. Skirtingų menininkų – iš skirtingų šalių, su skirtingomis patirtimis – darbai gali taip skirtis, kad kartais sunku juos sutalpinti į vieną kategoriją.

Bet jei vis dėlto bandyčiau paaiškinti, sakyčiau taip:

Įsivaizduokite, kad jūsų regos lauke atsiranda ateiviai. Jie tiesiog užsiėmę savo reikalais, ir kartais atrodo, kad jiems jūs visai nerūpite. Jie kalba jums nesuprantama kalba, skleidžia garsus, kurie Žemėje girdimi itin retai, beveik niekada. Ir juda keistais būdais.

Jūs nesuprantate, ką tie judesiai reiškia, bet žiūrėdami jaučiate, kad tame yra prasmė – kad tai nėra atsitiktinių, beprasmių gestų rinkinys, kad už viso to slypi intencija. Ir kažkuriuo momentu, stebint, tarsi susidėlioja dėlionė. Pajuntate, kad supratote, kas tai buvo ir kodėl tai vyko. Ir tuomet sakote: „Ačiū, aš jau eisiu.“ Nes iš tiesų toms būtybėms visiškai nerūpi, ar jūs ką nors supratote, ar ne.

Tačiau kitą dieną kažkas jums sako: „O, aš sutikau tuos pačius ateivius, ir jie man papasakojo istoriją.“ Taip, tai buvo ta pati istorija – bet ji buvo apie visai ką kita. Ir tada suprantate, kad kitas žmogus, žiūrėjęs tą pačią „istoriją“, papasakotą tų pačių ateivių, ją suprato visiškai kitaip. Ji tapo visai kita istorija. Ir jums lieka tik viena – arba gyventi su savo supratimu, arba toliau bandyti viską išsiaiškinti.

– Kaip būdamas solo atlikėju bandote išlaikyti žiūrovų dėmesį, kuriate naratyvą scenoje be kitų žmonių?

– Nežinau, ar iš tikrųjų būtina išlaikyti dėmesį – kartais gal net verta būti nuobodžiam. Verta išbandyti žiūrovo kantrybę, pažiūrėti, kiek monotonijos jis gali ištverti.

Nekuriu spektaklių su tikslu įtraukti žiūrovą ir galiausiai jį „paleisti“. Nors tai galėtų būti ambicingas ir įdomus tikslas – tik jau kitokio pobūdžio kūriniui, kitame kontekste, su kita intencija.

Stengiuosi dirbti su skirtingais įrankiais ir jie ne visada susiję su naratyvu. Vis dėlto žiūrovas, tikėtina, vis tiek susikurs tam tikrą pasakojimą – savo istoriją. Nebūtinai sinchronišką laike, nebūtinai linijiškai besivystančią. Tačiau šiuolaikiniam teatrui tai nėra svarbiausia.

Svarbiau yra buvimas. Atlikėjo buvimas scenoje, kuris yra ugdomas per praktiką. Tai – profesinės patirties dalis ir esminis atlikėjo bei šokėjo įrankis. Būti. O žiūrovui tas buvimas gali virsti tam tikra įtampa – arba tam tikru pasakojimu.

– Ruošdamasis šokio performansui „Vieną kartą aš žaidžiau karą“ dirbote su dramaturge Juliia Hudoshnyk. Kaip ji pakeitė pirminę pasirodymo viziją?

– Tiesą sakant, nors esu sukūręs nemažai solo darbų ir nemažai grupinių kūrinių šokio trupėms bei įvairiems projektams, tai buvo pirmoji mano patirtis dirbant su dramaturge. Šis bendradarbiavimas padėjo man pereiti nuo pirminės idėjos prie to, ką žiūrovas iš tikrųjų matys scenoje. Kartu perėjome visą procesą – nuo fragmentiškų minčių ir idėjų, dažnai tarpusavyje nesusijusių, iki galo neaiškių net man pačiam – prie ko nors vientisesnio. Dramaturgės komentarai ir klausimai skatino nuolatinį judėjimą ir vystymąsi.

Tam tikru momentu buvo svarbu sustoti. Ir būtent todėl, kad sustojome, pasirodymas tapo toks, koks yra dabar. Gal po kelių mėnesių ar pusmečio jis vėl taps kitoks. Proceso eigoje vienas dalykas tikrai pasikeitė iš esmės. Šio performanso kūrimas prasidėjo nuo idėjos sukurti darbą apie karą. Apie karą, kaip apie individualios patirties išgyvenant jį refleksiją – tačiau niekaip jo neįvardijant, neužsimenant, nedarant jokių tiesioginių nuorodų. Tokia buvo pradinė idėja.

O tai, kad galiausiai žodis „karas“ atsirado net pasirodymo pavadinime, buvo jau vėlesnis mano sprendimas. Aš to neaptarinėjau su dramaturge – tiesiog taip nusprendžiau. Ir tam tikra prasme šis poslinkis – nuo neigimo prie priėmimo – yra darbo su dramaturge rezultatas.

– Spektaklyje reflektuojama ir apie vaikystę. Jei galėtumėte sugrįžti pas vaiką šiame spektaklyje, ką jam pasakytumėte?

– Pasakyčiau… būk sąžiningas su savimi ir su savo tėvais ir pasistenk juos paversti artimiausiais žmonėmis – tais, kuriems gali papasakoti viską. Taip pat pasakyčiau, kad pasaulis aplink tave yra neteisingas ir žiaurus, bet tu gali susikurti savo pasaulį. Ir svarbiausia – tu gali pats nuspręsti, koks tas tavo pasaulis bus.

Pasakyčiau, kad kartais nutinka dalykų… kartais padarai tai, dėl ko vėliau gali jausti gėdą. Bet visada reikia susitvarkyti su savo „šiukšlėmis“ – ar tai reikštų atsiprašyti, ar pripažinti savo klaidas.

Ir manau, labai svarbu išsaugoti savyje vaiką. Nesigėdyti jo ir leisti sau juo džiaugtis – nepaisant to, ką galvoja kiti.