Naujienos

„Karštos naujienos – paskutinis šokis laisvei?“ – šiandienos laikmečio dvasios refleksija, pasitelkiant biblijinės Salomės archetipą. Daugybė interpretacijų Salomę vaizdavo iš išorės – kaip geismo, galios ar destrukcijos simbolį. Monospektaklyje „Karštos naujienos – paskutinis šokis laisvei?“ dramaturgė, aktorė, performanso menininkė Kristina Marija Kulinič gilinasi į tai, kas galėtų vykti šios merginos viduje, kur gimsta vienatvė, baimė ir desperatiškas ryšio poreikis. Kūrinio premjera Kauno miesto kameriniame teatre – gegužės 28, 29 dienomis.

Apie būsimą premjerą su kūrinio autore pasikalbėjo teatro viešųjų ryšių specialistė.

– Ar pradėjus vystyti kūrinio idėją iškart numatėte, kad tai bus monospektaklis?

– Taip. Tai kūrinys apie visišką vienatvę ir izoliaciją, apie žmogų, kuris neranda ryšio su savimi, su kitais, su pasauliu. Norėjosi, kad personažė ir scenoje būtų viena, neturėtų už ko pasislėpti.

– Vienatvė, ryšio su savimi ir kitais paieškos – gana universalios temos. Kiek asmeninių patirčių sutalpinote į šį pasirodymą?

–  Kiekviename darbe yra asmeninės patirties, ne išimtis ir šis. Visuomet remiuosi tuo ką suprantu geriausiai, o geriausiai suprantu tai, ką esu patyrusi.

– Kaip, jūsų nuomone, keičiasi aktoriaus ir žiūrovo santykis, kai scenoje lieka tik vienas kūrėjas?

– Kai aktorius scenoje vienas, jis daug labiau pažeidžiamas. Iš to kuriasi kitoks santykis su žiūrovu, čia žiūrovas dažniau tampa partneriu. Sakyčiau neišvengiamai, vienintelė galimybė aktoriui turėti „partnerį“ yra būtent žiūrovas. 

– O jums asmeniškai, ar yra psichologiškai sudėtingiau išstoti prieš žiūrovus vienai, kuomet „nėra už ko pasislėpti“?

–  Tikrai taip. Dalis manęs net labai bijo, visai nenori to daryti, klausia „kam man to reikia?“ Kita dalis labai džiaugiasi ir mato neįkainojama galimybę pabūti kartu, sukurti patirtį, kurios neįmanoma bus pakartoti, kurti ryšį.

– Kuo jus patraukė Salomės archetipas?

– Varčiau seną žurnalą, ten buvo aprašytas biblijinis Salomės mitas. Trumpai tariant, tai mergina, kuri savo patėviui sušoko šokį, o šis susižavėjęs prižadėjo bet kokio vieno noro išpildymą. Mamos paklausus ko paprašyti, buvo įsiūlyta idėja prašyti Jono Krikštytojo galvos.  Tiesa, pačioje Biblijoje mergina nėra įvardinta kaip Salomė, šis vardas jai buvo, galima sakyti, „priskirtas“, daug vėliau. Taigi, varčiau žurnalą ir perskaitau pastraipą apie ją. Žinojau apie šį personažą ir anksčiau, buvau susidūrus su O. Wilde‘o „Salome“, bet tada manęs ji dar taip nepatraukė, kaip prieš metus. Tiesiog intuityviai pajutau, kad turiu, kad noriu pasigilinti į šį personažą. Egzistuoja daugybė mito interpretacijų, tačiau visose, grubiai tariant, Salomė gauna ko nori naudodamasi savo seksualumu.

Mintyse iškilo labai baisus jos vaizdinys, su kuriuo nesusidūriau kitose matytose interpretacijose. Man Salomė yra visiškai vieniša, apleista, jokio ryšio su pasauliu negalinti susikuri būtybė, kuri neturi savasties. Jos tragedija man yra būtent tame. Dėl to norėjau ją nukelti į šiandieną ir patyrinėti, kaip toks žmogus egzistuotų čia ir dabar, šiame visiškai chaotiškame, neapibrėžtumo kupiname pasaulyje. Taip pat patyrinėti kiek tokios „Salomės“ turiu savyje, kada manyje pabunda Salomė. 

– Ir kada, sakytumėte, pabunda jūsų Salomė?

–  Pabunda, ir gana dažnai, labai mažuose dalykuose, beveik nepastebimai...

– Kaip pati vertinate Oscaro Wilde’o interpretaciją?

– Man labai patinka Oscaro Wilde‘o Salomė, šiek tiek jos pėdsako žinoma yra ir maniškėje. Bet vis tik, į ją žiūriu kitu kampu, nors ir manau, kad didele dalimi tai gali būti ta pati mergina, tik matoma labiau „iš vidaus“, ne „iš išorės“. Wilde‘o Salomė yra tai ką mes matome, maniškė yra tai, kas dedasi jos viduje. Iš kitos pusės ir ana jos versija turi savo valią, savo noru pasiekia savo. Manoje interpretacijoje ji kaip tik neturi savasties, yra neužaugusi, vadovaujasi tuo, ką jai sako kiti. 

– Ar „paskutinis šokis“ jūsų mintyse iš tiesų žymi pabaigą?

– Salomės šokis, deja, tampa jos laisvės pabaiga. Bet galėjo būti ir kitaip. Jeigu, tarkime, ji nebūtų paprašiusi Jono Krikštytojo galvos, jei būtų „pasipriešinusi“ mamai, tada jos šokis būtų tapęs jos laisvės pradžia. Ji būtų išreiškusi savo valią nedaryti taip, kaip jai pasakė. Savo interpretacijoje atsispiriu nuo evangelijų, kuriose įvardijama, jog mergaitė paklausė mamos patarimo ir iš esmės padarė tai, kas buvo naudinga mamai. Salomė čia savo valios nepasirenka, taigi, yra nelaisva. Jos šokis tampa jos, kaip potencialiai laisvos, suaugusios asmenybės pabaigos pradžia.

Monospektaklio „Karštos naujienos – paskutinis šokis laisvei?“ premjera Kauno miesto kameriniame teatre – gegužės 28, 29 dienomis. Bilietus platina: kamerinisteatras.lt

Nuotraukų autorius – Donatas Stankevičius