Naujienos

2025 m. spalio 22 d. paskutinį kartą galima išvysti spektaklį „bowel“. Savo mintimis apie kūrinį dalijasi ir atsisveikinti su spektakliu kviečia režisierius Naubertas Jasinskas.

„Paklausiau savęs: „Ir kas toliau?“. Žinoma, konkretus atsakymas taip ir neatsirado – ši prieštara tapo spektaklio „bowel“ kūrybinio proceso atspirties tašku. Dabar, artėjant paskutiniam rodymui, žvelgiu atgal į šio spektaklio kelią, lyg į uždaromą ciklą, ir dalinuosi apmąstymais apie „bowel“ gimimą, raidą ir reikšmę mano, kaip režisieriaus, kelyje.

Nuo pat studijų laikų jutau artimą ryšį su Antonino Artaud teatro vizija. Pamenu, magistrantūroje dėstytojai paklausus, kuri kryptis man artimesnė – brechtiškoji ar Artaud teatras – daugelis kurso draugų rinkosi Brechtą, o aš nedvejodamas atsakiau: Artaud. Mane žavėjo jo radikalumas, rituališkumas ir siekis atrakinti „sustabarėjusią būtį“ per teatrinę formą. Artaud troško teatro, kuris „galėtų palįsti po oda, lyg kas dantų krapštuku įdurstų į panagę“. Tokia intervencija man atrodė būtina, norint supurtyti žiūrovą iš patogaus sustingimo. Nors ne su viskuo Artaud kūryboje sutinku, jo maniakiškas atsidavimas menui ir idėjoms man artimas.

Dirbant prie „bowel“ konkretų impulsą suteikė Artaud pirmoji pjesė „Kraujo purslai“ (pranc. Jet de Sang). Tai trumpas, siurrealistinis kūrinys apie pasaulio sukūrimą ir susinaikinimą, niekada anksčiau nestatytas Lietuvos scenoje. Mane patraukė faktas, kad A. Artaud šią keistą vieno vyro ir vienos moters susitikimo miniatiūrą išnaudojo papasakoti visatos genezės ir apokalipsės istoriją. Skaičiau jo laiškus, monografijas – pamažu atsekiau, kad „Kraujo purslai“ buvo protestas prieš sustabarėjusius teatro kanonus, bandymas kurti savitą teatrinę kalbą. Šis maištingas aspektas labiausiai įkvėpė ir mane.

Kita inspiracijų linija atėjo iš italų modernizmo kino. Piero Paolo Pasolini filmas „Teorema“ suteikė dramaturginį naratyvą: paslaptingas svetimšalis atvyksta į šeimą ir tarsi atrakina jos narius. Spektaklyje „bowel“ atsirado analogiška situacija – į paprastą šeimą (motina, sūnus ir jo mylimoji) įsilieja nepažįstamas jaunas vyras. Kiekvieno šeimos nario ryšys su šiuo svetimu tampa lyg dėlionės sprendimu, išryškinančiu jų slaptas aistras, troškimus, kompleksus. Tai tiesioginis „Teoremos“ motyvas, kuriame kiekvienas personažas, susidūręs su intravertu svetimuoju, atsiskleidžia naujai: griūva jų kaukės, normatyviniai vaidmenys, iškyla užgniaužti impulsai. Pritaikydamas šį Pasolini naratyvą, Artaud „atrakinimo“ idėją, o taip pat įkvėpimus iš kitų šaltinių (nuo filosofinių idėjų iki popkultūros), sąmoningai jungiau skirtingus estetinius „vaiduoklius“ į vienalytę dramaturgiją.

Nepaslaptis, kad mane formavo ir šiuolaikiniai eksperimentinio teatro kūrėjai. Ypač svarbi pažintis su režisiere Susanne Kennedy – jos spektakliuose pirmąkart pamačiau, kaip drąsiai galima dekonstruoti aktoriaus kūno ir balso santykį. 2019 m. gavęs stipendiją stebėjau jos darbą Berlyne, kur ji naudojo įrašytus balsus, sinchronizuotus aktorių judesius, keistai neorganinę vaidybos plastiką. Tai visiškai praplėtė mano regėjimo lauką – supratau, kad tokio teatro formų Lietuvoje beveik neturime. Tad kurdamas „bowel“ drąsiai laikiausi minties, jog forma gali tapti turiniu, o teatrinė kalba – savarankiška žinutė, nebūtinai paklūstanti realistinei psichologijai.

Galiausiai, intelektualinį pagrindą papildė filosofija. Jaunosios kartos lietuvių filosofas Kristupas Sabolius savo tekstuose apie vaizduotę teigia, kad ji yra dvilypė: turime „išorines akis“, kurios stebi pasaulį, ir „vidinę akį“, kuriančią savus pasaulius. Vienų žmonių vidinė akis miega, kitų – budri. Ši Saboliaus mintis tiesiogiai persikėlė į „bowel“ sceninį sprendimą: pasirinkome beveik visus daiktus ir situacijas vaizduoti menamai, t. y. nematomas detales žiūrovas turi susikurti pats. Tokia strategija kvietė permąstyti suvokimo ribas: juk jei žiūrovas priverčiamas įsivaizduoti tai, ko nemato, teatras tampa bendrakūrėjo erdve. Virtualybės elementai taip pat atsirado organiškai – ne kaip tema, o kaip formos dalis. Spektaklyje integravome fragmentus, primenančius virtualų pasaulį, kad galėtume kalbėti apie atmintį ir laiką: dabarties perspektyvoje scenoje rekonstruojamos praeities akimirkos, o futuristinė (virtuali) forma tampa tarsi rytojaus vizija.

Spektaklis „bowel“ gimė 2021 m. vasarą, po ilgo pandeminio sąstingio. Tai buvo metas, kai visi troškome kitokios teatro patirties – gyvos, bet kartu neatkartojančios to, prie ko buvome įpratę. Su kūrybine komanda (aktoriais Jolanta Dapkūnaite, Vainiumi Sodeika, Alvyde Pikturnaite, Povilu Jatkevičiumi ir kt.) startavome tarsi laboratorijoje. Joje man svarbu buvo sukurti savitą simuliaciją – gyvenimo modelį scenoje, kuris atrodytų keistai netikras, lyg kompiuterinis žaidimas, tačiau atspindėtų labai realius mūsų būties aspektus.

Dar repeticijų pradžioje visus aktorius… pasodinau prie kompiuterio su žaidimu „The Sims“. Kartu žaidėme „Simus“ kaip treniruotę – stebėjome, kaip virtualūs personažai juda, bendrauja, kokia mechaninė jų elgsena. Tai ne šmaikštus nuokrypis, o apgalvotas metodas: The Sims pasaulis padėjo mums atrasti suprogramuotus elgsenos kodus, kuriuos vėliau perkėlėme į sceną. Kūrėme personažus lyg žaidimo avatarus – jų judesiai kartojosi, emocijos buvo supaprastintos.

Praktikoje susidūrėme su nemenkais iššūkiais. Nusprendžiau, kad spektaklis vyks anglų kalba (tiksliau, bus naudojami įvairūs kalbiniai intarpai, dominuojant anglų tekstui), o lietuvių žiūrovams pateiksime titrus. Svetima kalba scenoje suteikė susvetiminimo efektą, leido pažvelgti į personažus iš atstumo. Žinoma, aktoriams vaidinti užsienio kalba buvo nemenkas barjeras, tačiau jie puikiai susidorojo.

Antrasis eksperimentas – lūpų sinchronizacija. Aktoriai spektaklyje nekalba gyvai, jų dialogai ir monologai buvo iš anksto įrašyti. Gyvi žmonės scenoje tik atitaria balsui judindami lūpas, tarsi paklusnūs manekenai. Šį principą tiesiogiai pasiskolinau iš minėtos Susanne Kennedy kūrybos – norėjosi atskirti balsą nuo kūno, sukurti kaukės efektą. Prisiminkime Davido Lyncho „Twin Peaks“ – garsiojoje Juodojoje Ložėje personažai kalba nenatūraliai, tarsi atbulai įrašytu balsu. Vienas užsienio kritikas pastebėjo, jog nuolatinis lūpų sinchronas „bowel“ scenoje primena tą „Twin Peaks“ keistumą (juolab, kad spektaklyje skamba ir motyvas iš šio serialo garso takelio, paslėptas kompozitoriaus Gintaro Sodeikos muzikoje). Toks balsų atskyrimas tarsi išsiurbė personažų sielas: scenoje liko kūnai-be-sielos, marionetės, bandančios mėgdžioti tikrus žmonių pokalbius.  „bowel“ personažai juda tarsi kompiuterinio žaidimo herojai – mechaniškai, pasikartojančiai, beveik bejausmiais veidais. Kartu su minimalistine scenografija (tik keletas objektų, tarp jų – keistai nematomą trauką personažams kuriantis Notre Damo katedros modelis) toks preciziškas judesių ritualas kuria hipnotizuojantį monotonijos pasaulį.

Premjera įvyko 2021-ųjų birželį Kaune, kameriniame teatre, tačiau „bowel“ neužsibuvo vienoje vietoje. Spektaklio kelionė driekėsi per skirtingus miestus. Jau 2022 m. rudenį „bowel“ buvo atrinktas į Vilniaus tarptautinį teatro festivalį „Sirenos“, pristatant geriausius to sezono kūrinius. Taip pat dalyvavome tarptautiniame festivalyje „TheATRIUM“ Klaipėdoje -prisimenu, jaudinausi, kaip spektaklį priims uostamiesčio publika. Tačiau nerimavau be reikalo –ten vykusiuose aptarimuose žiūrovai dalijosi, kad iš pradžių jautėsi nejaukiai, bet ilgainiui įsitraukė į hipnozišką ritmą ir iš spektaklio išėjo keistai apvalyti. „Emocinė tuštuma“, su kuria paliekame salę, verčia po to realiame gyvenime liūdėti ir džiaugtis kur kas emocionaliau – rašė viena recenzija . Iš tiesų, bowel tikslas nebuvo suteikti lengvą katarsį čia ir dabar; greičiau norėjau, kad po patirto sterilumo žmonės stipriau pajustų tikro gyvenimo skonį.

Profesionali kritikų bendruomenė spektaklį įvertino daugiau nei galėjau tikėtis. 2022 m. man buvo įteiktas Auksinis scenos kryžius kaip geriausiam jaunajam menininkui – būtent už „bowel“ režisūrą. Rizika pasiteisino: savitas mąstymo būdas ir nepatogios temos rado kelią tiek pas žiūrovus, tiek pas ekspertus. Vėliau sekė nominacijos ir kitiems darbams, tačiau „bowel“ išlieka vienu iš kertiniu mano kūrinių. Vėliau drąsiau ėjau tolyn ieškoti naujų formų, žinodamas, jog publika yra pasirengusi priimti netikėtumus.

Įdomu buvo stebėti ir tarptautinius atgarsius. Minėtame Klaipėdos festivalyje dalyvavęs prancūzų kritikas pavadino „bowel“ stipria patirtimi apie simuliakrus, neturinčia analogų. Savo apžvalgoje jis rašė, kad scenoje „lyg tikri žmonės žaidžia GTA žaidimą, o jų sielos, rodos, išsiurbtos žaidimo demono“. Kita vertus, ne visiems žiūrovams buvo lengva. Kai spektaklį rodėme kituose Lietuvos miestuose (Panevėžyje, Klaipėdoje ne festivalio metu), dalis publikos atrodė sutrikę, daugelis paliko salę.

Šiandien, ruošiantis paskutiniam „bowel“ spektakliui, jaučiu ir džiaugsmą bei dėkingumą. Džiaugiuosi, kad „bowel“ gyveno pilnakraujį gyvenimą: augo, keliavo, provokavo, buvo suprastas (ir nesuprastas). O dėkingas esu visiems, kurie šiuo keliu ėjo kartu: Kauno kameriniui teatrui, aktoriams, scenografams, kompozitoriui, kurie patikėjo šia vizija, ir žiūrovams, kurie pasinėrė į mūsų sukurtą realybės simuliaciją.

Nėra nei pradžios, nei pabaigos – yra nenutrūkstantis kūrybos ratas, kuriame kiekvienas spektaklis gimsta, subręsta ir palieka savo žymę. Kas toliau? – šį klausimą užduodu jau kitam kūriniui, žengdamas tolyn nežinomybėn su ta pačia drąsa ir smalsumu.“

Asmeninio archyvo nuotraukos