Naujienos

Grupė „Lazy Diamond“ klausytojus kviečia į savo antrojo albumo „Lingua“ pristatymo koncertą, kuris gegužės 5 dieną vyks Kauno miesto kameriniame teatre. Šio teatro lankytojams atlikėjai gali būti jau pažįstami – spektaklyje „Kafka Insomnia“ Andrius Šiurys kūrė muziką, o scenografiją kūrusi Paulina Simutytė kūrinyje atlieka ir kelis vaidmenis. Šįkart jie į teatro sceną grįžta kaip grupės „Lazy Diamond“ dalis, pristatanti naują kūrybos etapą – tamsesnį, tankesnį ir dar giliau besileidžiantį į pasąmonės bei kalbos teritorijas.

Apie grupės istoriją, albumą „Lingua“ ir muzikinius atradimus su atlikėjais pasikalbėjo teatro atstovė Gabija Chomskytė.

Papasakokite apie „Lazy Diamond“ susibūrimą. Kiek laiko kuriate kartu?

A: Kartu su Paulina grupę įkūrėme 2019 m. Tuo metu ji vadinosi „lazy diamond’s underground“. Norėjome groti svajingą, lėtą, ramią muziką. Jos rezultatu tapo mūsų pirmasis albumas „Stone Poetry“, išleistas 2022 m. Vėliau mus patraukė tamsesnis skambesys; panašiu metu prie mūsų prisijungė būgnininkas Dominykas Snarskis, o grupės pavadinimas sutrumpėjo, išsikristalizavo. Muzika tapo dar „klampesne“, lyg egzistuojanti sustingusiame laike. Pradėjome gilintis į pasąmoningus reiškinius – sapniškumą, miglotus prisiminimus; mus patraukė kalbos fonetikos transformacijos, daugiakalbiškumas. Šių paieškų rezultatu tapo mūsų antras albumas „Lingua“, kurį ir pristatysime Kauno miesto kameriniame teatre. Mūsų stilių geriausiai apibūdina Lietuvoje neegzistuojantis subžanras dark jazz, taip pat kartais esame apibūdinami kaip trip hop muzikos atlikėjai.

Kaip susitvarkote su kūrybiniais blokais?

P: Pauzė iš esmės yra geras dalykas. Kūryboje turiu kažkokį tiesos jausmą, kuriuo stengiuosi vadovautis, o blokai mano fronte dažniau būna laiko trūkumas, emocinis išsekimas ar didelis nuovargis. Profesinis nestabilumas yra vienas sudėtingiausių kūrybą stabdančių debesų, kartas nuo karto aptemdančių smegenis. Jei nusimuša vidinis kompasas jau visai prastai, tuomet man neužtenka išeiti pasivaikščioti su šunimi Arfa – reikia išvažiuoti palakstyti prie jūros, plūduriuoti ežere ar spoksoti į upę. Iš esmės – kažkaip pailsėti ir atstatyti jėgas.

A: Nėra nieko dinamiškesnio už kūrybiškumą. Bet jei kūryba užsiimi (ar bandai užsiimti) kiekvieną dieną, ilgainiui pradedi pažinti savąjį kūrybiškumą. Paprastai vienu metu dirbu su 3–4 skirtingais projektais, tad visuose būti maksimaliai „geras“ negaliu. Manau, kad menininkai, kurie sako, kad visur save atiduoda šimtu procentų, yra melagiai arba neišgyvena iš kūrybos. Bet tarp tų daugybės darbų gali užsimerkti ir pasakyti sau: „gerai, čia atiduosiu viską“. Toks mano požiūris į „Lazy Diamond“. Niekur nekuriu su tokiu atsidavimu, kaip šioje grupėje. Be to, mums nereikia skubėti. Pavyzdžiui, kūrinio „Intuicija“ tekstą rinkau gal tris mėnesius. Turbūt toks tempas užkoduotas ir grupės pavadinime. Kalbant apie kūrybą su „Lazy Diamond“, visada sau sakau, kad geriau nekurti, nei kurti greitomis. Du albumai per septynerius metus, tačiau abu išpuoselėti ir artimi.

Kaip manote, ar muzikos kūriniai visada turi turėti aiškią žinutę? Kokios esminės žinutės pasikartoja albumo „Lingua“ dainose?

P:  Tos aiškios žinutės, kaip antraštės, dažnai man atrodo kaip nuvalkiotos frazės apie tai, „apie ką yra tas ar anas“. Nesinori sprausti dainos į kampą ir formuluotę „apie ką tu?“. Galiu ją praplėsti kažkokia mintimi ar istorija, pasidalinti vaizdiniais, kuriais dažniausiai ir kuriu. Tačiau asmeniškai ji skleidžiasi pamažu, atliekant įvairiose gyvenimo situacijose. Ir nors užkoduotos prasmės nugula įrašuose, laikui bėgant jos kristalizuojasi, kartais šiek tiek kinta. Informacijos perteklius reikalauja gairių, kad būtų lengviau pritraukti klausytojus. Tačiau mūsų klausytojas yra mąstantis, interpretuojantis ir, tikiuosi, vis dar kažkiek svajojantis, tad nenoriu iš jo atimti šio malonumo.

A: Manau, kad muzika, nešanti vieną aiškią žinutę, yra menkavertė. Muzikos menas tuo ir žavus – jis visada šalia abstrakcijos. Jei man kas nors pasako, kad, pavyzdžiui, „šita daina apie išsiskyrimą“, man tą pačią akimirką pasidaro nuobodu, nes žinau, kad klausymo procese būsiu priverstas galvoti vien apie tai. Muzika neturi nieko teigti, ji turi piešti, ištapyti tavo vaizduotę, atverti kaukolės stoglangį, išplėšti prisiminimų pergrūstą stalčių pasąmonėje. Tuomet ji gyva, ji veikia čia ir dabar, kvėpuoja kartu su tavimi ir kiekvienąsyk klausant atrakina vis kažką naujo. Ir tas žinutės aiškumas kiekvienąsyk tikras, nes jį sukuria pats klausytojas.

Ko patys klausotės paskutiniu metu ir gal turite šviežių atradimų, kuriais norėtumėte pasidalinti? Ar dažnai ieškote „naujos“ muzikos?

P: Mėgstu atrasti šviežio ir negirdėto skambesio festivaliuose, showcase’uose, kur susirenka daug melomanų ir muzikos mylėtojų, paliekant vietos visiškam atsitiktinumui – nueiti į koncertą, išsirinkti plokštelę pagal viršelį ir pan. Kasdienybėje dažniausiai klausausi savo „perliukų serijos“ – turiu mėgstamus gyvus koncertus, kuriuos esu prasukusi daug kartų, albumus ar atskirus kūrinius, kurie mane kaip nors įkrauna. Paskutinė įsigyta naujos muzikos plokštelė buvo iš Greyscale – Sraunus „OUT OF THE CITY“.

A: Paskutinis mano muzikinis atradimas – trimitininkė Yazz Ahmed, taip pat grojanti nuostabiausiu pasaulyje instrumentu – fliugelhornu. Turėdama bahreinietiško ir britiško kraujo, ji unikaliu būdu apjungia arabišką ir modernią vakarietišką muziką. Man patinka jos švelni atlikimo technika, ypač albume „La Saboteuse“. Įdomus faktas, kad ji yra grojusi su „Radiohead“. Pastaruoju metu klausau daug dark jazz muzikos – žymiausių šio žanro atstovų „Bohren & der Club of Gore“, „Dale Cooper Quartet“, taip pat „Bersarin Quartett“. Mano grojaraštyje sukasi ir elektroninės muzikos prodiuseris „Oneohtrix Point Never“, trimitininkas Nilsas Petteris Molværis ir psichodelinio ambiento kūrėjai „Carbon Based Lifeforms“. Beje, pastarieji du – Nilsas ir Carbon’ai – šiemet gros Lietuvoje, ir tai yra nuostabu. Tačiau dažniausiai mano ausyse skamba baltasis triukšmas – jis man padeda susikaupti skaitant ir rašant.

Kaip vertinate dirbtinio intelekto naudojimą kūryboje? Kaip keičiasi menininko vaidmuo pasaulyje, kuriame galima „generuoti“ muziką?

P: Man kūryba atneša atradimo džiaugsmą, prasmę ir gyvastį. Kartais pagalvoju, kad iš kūrybinės pusės tai gali būti itin kenksminga psichikai – atimi iš savęs visą kelią ir atsiduri kažkokioje svetimoje viršukalnėje, sukurtoje iliuzijoje, beverčių DI produktų lentynoje. Iš esmės jis gali būti etiškas asistentas, tačiau kūrybiškumas ir DI man kol kas yra du atskiri pasauliai.

A: Tai klausimas, kurį sau iškeliu kone kasdien. Manau, kad ryškėjant DI įtakai, vis labiau svarbiu tampa kūrėjo originalumas. Kurti lengvai nuspėjamos muzikos, kuri dar iki DI buvo menkavertė, šiandien jau nebėra prasmės. Jei būčiau pop muzikos prodiuseris, visą kūrybą perduočiau į DI rankas, ir man liktų tik sutvarkyti garso postprodukciją, nes šiuo klausimu DI dar turi kur tobulėti. Būti originaliu nėra taip jau sudėtinga. Svarbu apeiti klišes ir nemeluoti nei sau, nei klausytojui.

Albumo „Lingua“ pristatymo koncertas Kauno miesto kameriniame teatre – gegužės 5 dieną. Bilietus platina: kamerinisteatras.lt

Igno Aleinikovo nuotraukos