Naujienos

„Visada labai erzindavo teisuoliškumas. O dar labiau erzindavo tai, jog tam tikrose situacijose pati, net nepastebėjusi, tampu „teisuole“, krauju ginančia kokią visiškai nereikšmingą tiesą. Kuo vyresnė tampu, tuo mažiau temų atrodo vertos mano pykčio putų, o ir bendrai, kuo toliau, tuo labiau pasimetusi daugelyje klausimų jaučiuosi. Čia turbūt esu pati kalta, mat imunitetas nuolat besikeičiančiam informacijos srautui, perpintam pramoginiu turiniu vis tik nėra toks stiprus, kaip norėčiau. Pakanka suprasti tik tiek, kad gyvenu tiesos krizės laikais, tačiau kaip iš to išbristi bent savo asmeninėje informacijos higienoje? Prisipažinsiu, valios sustoti ir susivokti ne visada pakanka. Tada lieka gūžčioti pečiais, nes juk mano intuicija galbūt yra tik išankstinė nuostata, o mano kritinio mąstymo likučiai guli knygų lentynose, ten kur ir visos „kada-nors-būtinai-perskaitysiu“ knygos. Skamba labai blogai, dažnai sėdžiu sau su telefonu rankose apšviesdama veidą besikeičiančių spalvų šviesomis, o mintyse tik viena frazė – „viskas yra šūdas.“

Ir štai atsiduriu akimirkoje, kai „ne šūdas“ būna tik tada, kai užsidedu ausinukus, užsimerkiu ir šoku savo kambary, pamiršdama, kad tas pasaulis išvis egzistuoja. Bėda tik, kad tam atsitraukime per ilgai užsibūti nerekomenduojama, nes pasaulis su savo viskuo niekur nedingsta, o laisvė, kaip žinia, reikalauja nuolatinio darbo. Na, bet grįžtant prie šokio... Paauglystėje jis išgelbėjo nuo visiško susikaustymo ir užsidarymo, suteikė galimybę pažinti judesio teikiamą laisvę kūne, išugdė suvokimą, jog mėsa ir protas nėra du atskiri dalykai. O kai dvidešimt septynerių, Covid pandemijos metu rėkiančią iš skausmo kojoje išvežė į ligoninę, pajutau, koks trapus tas organizmas ir kaip jam reikia judėti ne tik kambaryje, bet ir erdvėje. Uždarytas tarp keturių sienų jis darė ką galėjo, tačiau pavasarį išsiveržęs į lauką, per griežtai proto varomas „grįžti į formą“, stuburo išvaržos buvo sustabdytas. Ir taip toliau klausiau dainos „We‘ve lost dancing“ tik dabar jau palatoje, kuriam laikui praradus kūno judesio laisvę. Apie tą laiką iki dabar man primena kiek nejautri kairė koja, vis atsirandantis ir dingstantis, daug kam gerai pažįstamas skausmas nugaros apačioje. Tinkamai paklaustas chat gpt sugeneruotų atsakymą, teigiantį, kad ta visa situacija turbūt buvo susijusi ir su bandymu kontroliuoti tai, kas nežinoma, o taip pat, jog ten tarp slankstelių susikaupę viskas ką baisu išreikšti, kas nutylėta, kas gėda, kas pikta, kas nepriimtina. Viskas įkalinta, tiesiog sugrūsta tarp tų L4 ir L5 ir tik „velnias žino“ kada ir kaip prasiverš į laisvę.

Dabar jau trim kelių, sėdint kažkurį vakarą ir apverkiant visko „šūdinumą“, vartau sau seną žurnalą, mat atėjo noras grįžti „prie analogo“ ir štai susiduriu su bibline Salome. Trumpas straipsnelis apie merginą, kuri sušoka savo patėviui, o šis prižada jai padovanoti bet ką, ko tik  panorės. Mergina, motinos paskatinta, paprašo Jono Krikštytojo galvos, kuri jai greit įteikiama sidabriniame padėkle. Kokia jo kaltė? Trumpai tariant, Jonui neskaudėjo nugaros apačios. Mano kaire koja blyksteli skausmas. Turiu prikelt Salomę. Nekenčiu jos. Tuo pačiu žinau, kad visiškai ją suprantu... Ir būtent tai man kelia tiek siaubą ir pasibjaurėjimą, tiek norą ją išlaisvinti iš to L4/L5 kalėjimo. Prisimenu Oskaro Willd‘o Salomę ir žinau, jog šiandien ji nebe ta, kaip tada, kai užvirė tą „Salomaniją“. O kokia gi? Taigi ne tokia, kaip atrodo! Žinau, kad viskas apie ją yra ne taip, kaip atrodo...

Čia pagaliau iš lentynos išsitraukiu, Peter‘io Pomeranmsev‘o knygą „This is not propaganda“ ir susiduriu su kita, jau šių laikų, šokėja.  Angela Wu, gimusi ir augusi Pekine, jaunystėje niekaip negalėjo suprasti, kodėl jos nepriima į „Jaunųjų komunistų lygą“. Mokytojai jai rašydavo žemesnius įvertinimus už „politinį veikimą“, nors tuo metu ji net minties neturėjo apie kažkokį „politiškumą“. Na, buvo vaikas (kaip ir Salomė). Dabar Wu Niujorko universiteto medijos ir komunikacijos mokslininkė. Pasirodo, pirmieji įtrūkiai tarp jos ir partijos doktrinos prasidėjo jos kūne, dar nesąmoningai. Kiekvieną rytą visa mokykla turėdavo susirinkti aikštėje „radijo gimnastikai“ (angl. radio calistenics), tai buvo masinė mankšta, atliekama grojant muzikai ir instrukcijoms, garsiai skambančioms per radijo garsiakalbį. Toks šokio ritualas. Oficialiai tai buvo pratimai kūnui, tačiau mokytojai tą laiką naudojo tam, kad pamatuotų mokinių „politinę dorovę“: ar pasiruošę jie pilnai dalyvauti kolektyvinėse veiklose. Tuo tarpu Wu šios veiklos metu jausdavosi per daug kieta ir sumani, kad šoktų demonstruodama per didelį entuziazmą. Maištauti ji neturėjo jokios intencijos, tačiau mokytojos, stebinčios kaip ji pasirodo, ją nuvertino.[1]

Pagaunu save galvojant, jog norėčiau būti tokia kaip Wu. Tačiau, jaučiu, nesu. Tai mane šiurpina. O dar labiau šiurpina tai, jog tiek Wu, tiek Salomė, abi šoka neturėdamos jokio siekio. Jų veikimo pasekmės yra... netyčinės? Interpretuoju, nesilaikau jokių taisyklių ir nepaisau, jog viena moteris yra reali, kita biblinis personažas, per daugelį metų, įvairių menininkų dėka suformuotas beveik į archetipą. Išraunu jų veiksmus iš kontekstų ir nepaisau jokių objektyvių matavimų tik savo aktorine intuicija ir interpretacija, nes mane domina tik paties veiksmo mechanizmas, merginų POV toje akimirkoje, tame sprendime – šokti taip, kaip šoka. Viena jų pati to sąmoningai nenusprendusi tampa maištininke, kita įrankiu, savo valios neturinčiu subjektu, kuris tuo pat metu turi neįtikėtiną galią. Viena naiviai paklūsta mamos užgaidai, juk mama jai yra pasaulis ir ji padarys viską, iš meilės pasauliui. Kita išlieka autentiška, tačiau tai daro nesusimąstydama apie pasekmes, kurios juk yra priešingos jos sąmoningam norui. Viena atsisako savo valios, tam, kad priklausytų. Kita net nepagalvoja, kad jos sumanumo/kitoniškumo parodymas kainuos jai atstūmimą pasaulio, kuriam nori priklausyti ir kurio melus po daugelio metų pati tyrinės. Viduje matau, jog esu labiau viena nei kita ir tuo pačiu žinau, kad jos pačios nematė savęs taip, kaip jas matė jų stebėtojai. Ir man liūdnai skauda mąstant apie tą, kuri mano akyse virsta blogiete. Juk ji lygiai taip pat, tiesiog norėjo priklausyti. Ir viskas. Viskas visada yra ne taip kaip atrodo.

Norisi tikėti, kad kūnas pasako tiesą, kai protas pasimeta. Bet kartais kūnas išmoksta bijoti to, kas teisinga jam pačiam. Šokis visada asocijavosi su laisve. Tačiau kartais šokis tampa įrankiu. Veiksmas, kuris savo esme išlaisvina kūną, gali tapti manipuliacijos instrumentu. Salomė padaro veiksmą, kurio pasekmių nebuvo numačiusi ir savo valią uždariusi tarp L4 ir L5, gauna dovanų galvą, tačiau netenka laisvės. Bet ne, palaukit, neteiskite jos per greit, ji ne tokia kaip atrodo. Pamatysit.“

Kristina Marija Kulinič

–
Artimiausiu metu spektaklį „Karštos naujienos – paskutinis šokis laisvei?“ galima pamatyti lapkričio 11 d. Kauno miesto kameriniame teatre.

Dramaturgė, atlikėja ir sceninio išpildymo autorė – Kristina Marija Kulinič, kompozitorė – Monika Poderytė, šviesų dailininkas – Ramūnas Nėnius, dramaturgijos konsultacijos – Monika Jašinskaitė.