Naujienos

Kauno miesto kameriniame teatre vyksta intensyvūs pasiruošimo darbai – birželio 14, 15 dienomis žiūrovams bus pristatyta paskutinė sezono premjera. Tai – režisieriaus Agniaus Jankevičiaus vienos dalies drama „Lėlių namai II“, šiuolaikinė refleksija apie moters vietą visuomenėje, tęsianti XIX a. norvegų dramaturgo Henriko Ibseno pradėtą pasakojimą ir perkelianti jį į XXI amžiaus vertybinių konfliktų lauką.

Likus kelioms dienoms iki premjeros su dramos režisieriumi pasikalbėjo teatro viešųjų ryšių specialistė Gabija Chomskytė.

– Kaip dažnai pats renkatės medžiagą naujam spektakliui, o kada sulaukiate pasiūlymų?

– Tiksliai nesuskaičiuočiau, bet santykis galėtų būti maždaug 60 ir 40 procentų. Dažniau iniciatyva kyla iš manęs, tačiau pasiūlymai taip pat svarbūs.

Kartais egzistuoja klaidingas įsitikinimas, kad jei spektaklį pasiūlė teatras ar kita institucija, tai jau kažkas mažiau vertingo. Su tuo nesutinku. Kitų žmonių pasiūlymai dažnai nuveda į kelius, kurių pats nebūčiau pasirinkęs, ir būtent ten netyčia atrandi tave stebinančių dalykų.

– Gal prisimenate tokių atvejų?

– Vienas ryškiausių – Tolstojaus „Ana Karenina“, kurią stačiau Astanoje, Kazachstane. Iš pradžių atrodė, kad tai – visiškai ne mano medžiaga. Tačiau priėmęs pasiūlymą atradau naujų kūrybinių galimybių. Vėliau panašiai nutiko ir su kitais darbais. Kartais reikia tiesiog leisti sau išeiti iš įprastos komforto zonos.

– Ar galėtumėte išskirti kelis spektaklius, kuriuos laikytumėte reikšmingiausiais savo kūrybiniame kelyje?

– Sunku išrinkti svarbiausius, nes žmogus nuolat keičiasi. Tai, kas atrodė svarbu prieš dešimt ar dvidešimt metų, šiandien gali atrodyti visai kitaip.

Tiesa, buvo spektaklių, kurie atvėrė naujus etapus. Pirmasis – „Užribis“ pagal Viktorą Peleviną. Jis svarbus vien dėl to, kad žymėjo mano karjeros pradžią.

Taip pat išskirčiau „Polikliniką“, sukurtą Menų spaustuvėje. Tai buvo pirmasis spektaklis, kuriame dirbau be iš anksto parašytos dramaturgijos. Kūrinys išskirtinis ir tuo, kad jame vaidino ne aktoriai, o šokėjai.

Dar vienas svarbus darbas – Ibseno „Šmėklos“ Jaunimo teatre. Jame pirmą kartą sąmoningai atsisakiau papildomų teatrinių priemonių ir viską grindžiau aktorių darbu.

Labai svarbus buvo ir gatvės teatro laikotarpis – eksperimentų, laisvės ir kūrybinio džiaugsmo metas.

– O norėtumėte sugrįžti prie gatvės teatro?

– Šiuo metu – ne. Gatvės teatras atsirado labai natūraliai, iš noro žaisti ir tam palankių aplinkybių. Šis etapas mano karjeroje nebuvo suplanuotas.

Viskas prasidėjo dirbant su studentais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Norėjosi daugiau laisvės, daugiau eksperimentų. Vėliau atsirado dirbtuvės Turkijoje, bendradarbiavimas su Slovėnijos kūrėjais, festivaliai ir spektakliai.

Kurį laiką tai buvo labai svarbi gyvenimo dalis, tačiau vėliau žmonės sukūrė šeimas, atsirado kitų atsakomybių. Natūraliai pasikeitė prioritetai. Todėl nemanau, kad tokius dalykus galima dirbtinai atgaivinti. Jei kada nors atsiras tinkamos aplinkybės ir žmonės, viskas galėtų atgyti savaime.

– Pastebėjau, kad dažnai dirbate su tais pačiais aktoriais. Kodėl?

– Man atrodo, tai labai panašu į draugystę. Juk ir draugų nesirenkame atsitiktinai – su vienais žmonėmis tiesiog užsimezga ryšys, su kitais ne. Teatre man svarbu ne vien profesiniai gebėjimai. Žinoma, talentas reikalingas, tačiau jei tarp žmonių nėra jokio tarpusavio supratimo, darbas tampa gerokai sunkesnis.

Aš nematau prasmės nuolat eikvoti energijos kovai ar įtampai. Kur kas įdomiau dirbti su žmonėmis, su kuriais galima pasitikėti vienas kitu ir kartu ieškoti sprendimų. Tokie kūrybiniai ryšiai dažniausiai ir išlieka ilgam.

– Kas jums svarbiausia tame bendradarbiavime?

– Paprastai tariant – gera atmosfera. Ne ta prasme, kad visi turi vieni kitus girti ar nuolat sutarti. Tačiau kai nėra bereikalingų konfliktų, intrigų, apkalbų ar konkuravimo dėl smulkmenų, visa energija gali būti skirta kūrybai.

Man atrodo, kad spektaklis geriausiai gimsta tada, kai žmonės jaučiasi saugūs siūlyti idėjas, klysti, ieškoti. Jei didžioji dalis energijos išeina konfliktams, jos tiesiog nebelieka kūrybiniam procesui. Žinau, kad kai kurie menininkai tiki, jog didelis menas gimsta iš trinties ir nuolatinės kovos, bet man tai nėra artima. Man daug įdomesnis bendradarbiavimas.

– Jūsų spektakliuose dažnai matome sudėtingus, prieštaringus personažus. Kodėl jus domina būtent tokie žmonės?

– Nežinau, ar mane domina išskirtinai tokie žmonės. Tiesiog man atrodo, kad kiekvienas žmogus turi savo šešėlį. Kai pradeda temti, šešėliai ilgėja – taip ir gyvenime. Kiekviename mūsų yra baimių, nuoskaudų, silpnybių, įvairiausių prieštaravimų. Tų vidinių demonų net nereikia specialiai ieškoti.

Galbūt tai susiję ir su mano patirtimis. Dar vaikystėje kitas žmogus man neretai atrodė kaip potencialus pavojus. Įvairios patirtys neišvengiamai formuoja žvilgsnį į pasaulį. Todėl mane traukia istorijos apie sudėtingus santykius, galios žaidimus, manipuliacijas ar ribines situacijas. Skaitant pjeses ar romanus dažniausiai surezonuoja būtent tai, kas kalba apie žmogaus prieštaringumą.

– O, kalbant apie prieštaringus žmones, kas jus patraukė būtent pjesėje „Lėlių namai. Antra dalis“?

– Labai paprastas dalykas. Paskutinėje pjesės scenoje vyksta veikėjų Noros ir Torvaldo pokalbis. Torvaldas klausia: „Kodėl su žmogumi taip sunku?“ O paskui užduoda dar svarbesnį klausimą: „Bet ar turi būti taip sunku?“

Man atrodo, kad visa pjesė telpa tarp šių dviejų sakinių. Ji nėra vien apie santuoką, moters emancipaciją ar konkrečią šeimą. Ji apskritai kalba apie žmonių santykius. Apie tai, kaip sunkiai kartais pavyksta išgirsti vienam kitą, suprasti kitą žmogų ir pačius save. Tas klausimas man pasirodė labai tikslus ir iki šiol neatsakytas.

– Kaip vyksta jūsų darbas su aktoriais repeticijų metu?

– Labai daug kas gimsta bendradarbiaujant. Tiesą sakant, sunkiai įsivaizduoju teatrą kitaip. Aktoriai nuolat siūlo idėjas, ieško intonacijų, veiksmų, reakcijų, įvairių sceninių sprendimų. Dalis jų lieka spektaklyje, dalis atkrenta, tačiau pats procesas visada yra bendras.

Man atrodo, kad režisieriaus darbas nėra viską nurodyti iki smulkiausios detalės. Mano užduotis – pasiūlyti kryptį, padėti suprasti, kur link einame ir ko ieškome. Kartais tai primena kelionę. Režisierius pasako, kuriuo keliu einame, bet eidami tuo keliu visi pamato skirtingus dalykus. Vienas atkreipia dėmesį į medžius, kitas – į peizažą, trečias – į kažkokią detalę, kurios niekas kitas nepastebėjo. Iš tų skirtingų matymų ir gimsta spektaklis.

Todėl man visada buvo keistas įsivaizdavimas, kad režisierius viską sugalvoja vienas, o aktoriai tik vykdo nurodymus. Bent jau mano patirtyje teatras taip neveikia. Repeticija yra dialogas, o spektaklis – bendrakūrybos rezultatas.

Spektaklis yra VšĮ „Mens Publica“ ir Kauno miesto kamerinio teatro koprodukcija, kūrinį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Kauno miesto savivaldybė.

Arvydo Gudo ir Donato Stankevičiaus nuotraukos