Naujienos

Šių metų tarptautiniame jaunimo teatro festivalyje „Išeities taškas“ režisierius Paulius Juška pasirodys su trimis darbais. Spektaklio eskizų konkurse jis pristatys „Žmogų-dėžę“, o festivalio programoje taip pat bus rodomi du jo režisuoti LMTA diplominiai darbai – „Viltis“ ir „Tu, kas?“.

Su režisieriumi apie studijas, šios profesijos konkurencingumą ir tolimesnius kūrybinius planus pasikalbėjo Kauno miesto kamerinio teatro viešųjų ryšių specialistė Gabija Chomskytė.

– Dalyvausi spektaklio eskizų konkurse su kūriniu „Žmogus-dėžė“. Kuo tave patraukė šis Kobo Abe romanas?

– Kobo Abe yra absurdo rašytojas, dažnai lyginamas su japonų Kafka. Jo kūryboje daug egzistencializmo, klausimų apie prasmę, individo būtį. Mane labai sudomino jo požiūris į žmogaus vietą sistemoje.

Jeigu labai paviršutiniškai žiūrėtum į jo kūrybą, kai kurios idėjos atrodo tiesiog absurdiškai – pavyzdžiui, žmonės kalbasi su lazda, žmogus sapnuoja tampantis žuvimi. Bet kai pradedi gilintis į to laikotarpio Japonijos kultūrinį ir socialinį kontekstą, supranti, kad už to absurdo slypi labai konkretūs klausimai apie žmogų ir jo vietą visuomenėje.

– Kas tau pačiam yra tas „žmogus-dėžė“?

– Tai yra žmogus, kuris nėra nei visiškai visuomenės dalis, nei visiškai nuo jos pabėgęs. Man atrodo, kad tai labai atpažįstama šiomis dienomis. Mes visi kažkuria prasme esame tos pačios sistemos dalis – dirbame, mokame mokesčius, kasdien gauname milžinišką informacijos kiekį. Bet ar iš tikrųjų aktyviai dalyvaujame tame, kas vyksta aplink mus?

Čia atsiranda ir kitas klausimas: gal žmogus atsiriboja ne todėl, kad jam nerūpi? Gal kartais jis tiesiog nebesugeba viso to savyje sutalpinti?

– Būtent atsiribojimas arba disociacija, regis, tapo viena svarbiausių tavo eskizo temų. Kodėl taip pasirinkai?

– Man atrodo, kad mes gyvename nuolatiniame absurde. Žinome, kad karas yra blogai, bet karai vis tiek vyksta. Žinome apie klimato krizę, matome terorizmo aktus, gauname begalę informacijos apie tai, kas vyksta pasaulyje, bet daugumos šių dalykų negalime tiesiogiai pakeisti.

Tuo pačiu metu gyvename sistemoje, kurioje nuolat reikia būti produktyviam, aplenkti kitą, dirbti daugiau. Tos vadinamosios „žiurkių lenktynės“ dažnai niekur nenuveda, bet vis tiek bėgi.

Kai žmogus susiduria su tokiu nuolatiniu stresu, jis ieško būdo nuo to apsisaugoti. Vieni renkasi priklausomybes, kiti eina į terapiją, protestuoja, kovoja, pyksta. O kai kurie tiesiog išsijungia. Atsiriboja.

– Galima teigti, kad šis eskizas – bandymas suprasti tokį žmogų?

– Labai lengva žmogų, kuris yra atsiribojęs, pavadinti tinginiu, neatsakingu, nesusikaupusiu. Profesinėje aplinkoje labai greitai atsiranda klausimai: „Kur tu išskridęs? Kas tau darosi? Kodėl nesusikaupi?“, bet retai klausiame – „O kodėl tu išskridęs? Kas tave taip dirgina? Nuo ko tu bandai pabėgti?“.

Susidariau įspūdį, kad žmogus dažnai labai lengvai atpažįsta savo netobulumus kitame ir dėl to pradeda juos kritikuoti. Mes matome žmogų, kuris atsiriboja, ir sakome, kad tai blogai. Bet gal reikėtų pirmiausia pasvarstyti, kodėl jis taip daro.

Ir dar yra tai, kad atsiribojimas ne tik prislopina blogus gyvenimo aspektus. Jis prislopina ir gerus. Kai esi tarsi išjungtas, tu ne tik mažiau jauti stresą – tu mažiau jauti ir džiaugsmą, artumą, geras patirtis. Todėl man atrodo, kad apie tai verta kalbėti daugiau.

– Tavo spektakliuose bendrai daug kalbama apie šiuolaikinį žmogų ir jo santykį su aplinka. Kadangi užsiminei apie mus supantį absurdo kiekį, kyla klausimas – kokiomis akimis pats žvelgi į netolimą ateitį?

– Aš kažkoks, atsiprašau, durnas optimistas. Labai lengva sakyti, kad viskas dabar blogai ir niekas nesikeičia. Iš tikrųjų daug kas visuomenėje keičiasi, tik mažais žingsniais.

Žinoma, žiūrint į Vakarų valstybes matome daug problemų, kurios gali mus paveikti. Bet man atrodo, kad nėra prasmės užsidėti vien kritiko kepurę ir sakyti, kad visi skęstame. Nebūtinai reikia pačiam duoti atsakymą ar tapti aktyvistu. Bet svarbu gebėti pastebėti ir įvertinti pastangas, net jei jos atrodo mažos.

– Esi gana užimtas žmogus. Koks tavo santykis su darbu?

– Mane tikriausiai galima pavadinti darboholiku. Kai daug dirbi, tau pačiam vis tiek atrodo, kad nedarai pakankamai. O teatre tai ypač lengva, nes režisūra kartais net nesijaučia kaip darbas. Tu darai tai, kuo tiki, kas tau patinka. Todėl riba tarp darbo ir asmeninio gyvenimo labai lengvai gali imti nykti.

Bet su tuo ateina pasekmės. Tikrai esu buvęs perdegęs, gal dar kažkiek ir dabar esu. Tu nesi mašina – kad ir kaip save stumtum į priekį, kažkuriuo metu labai rimtai pavargsi.

– Iš kur, tavo manymu, tas poreikis nuolat įrodinėti, kad esi pakankamas?

– Man atrodo, kad tai labai susiję su režisieriaus profesijos konkurencingumu. Ypač kai esi jaunas. Tu matai, kiek žmonių baigia režisūros studijas ir kiek iš jų iš tikrųjų dirba teatre. Matai, kiek žmonių pasitraukia, perdega arba tiesiog nebenori grįžti.

Aš pats penkerius metus studijavau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Iš pradžių Klaipėdoje, vėliau perstojau į Vilnių. Po penkerių metų tikrai nenori, kad visa tai baigtųsi tuo, jog neturi kur dirbti. Todėl pradedi įrodinėti, kad esi vertas vietos. Ir diplominius darbus tam tikra prasme matau kaip savo vizitinę kortelę: štai ką aš galiu, štai kaip aš matau teatrą.

–O kaip tave paveikė studijų aplinka?

– Trečiame studijų kurse labai aiškiai suvokiau, kad yra daugybė dalykų, kurių vis dar nemoku. Ir tada pagalvojau – kol dar esu akademijoje, turiu tai pakeisti. Vėliau, pradėjus dirbti su dėstytoju Žilvinu Vingeliu, daug kas pasikeitė. Pajutau, kad į mane žiūri kaip į kūrėją. Jis gali pasakyti, kas jo manymu neveikia, bet galiausiai pasako: „Tu esi režisierius ir tu sprendi.“

Man buvo svarbu tai išgirsti ir tuo pat metu suvokti, kad režisūroje nėra vieno teisingo būdo, metodo.

– Ar tai padėjo labiau pasitikėti savo kūrybiniais sprendimais?

– Manau, kad tada pradėjau suprasti, jog režisierius neprivalo visko žinoti. Be visa ko pajutau, kad neturiu ir negaliu būti žmogus, kuris viską sugalvoja vienas. Man artimesnis laivo kapitono modelis, kuomet kuruoji procesą, matai, kur plaukia laivas, valdai krizes, bet supranti, kad be savo įgulos tu – niekur. Tai yra labai svarbi mano darbo dalis – pasitikėti žmonėmis, kuriuos pasikvieti.

Taip pat nemėgstu dirbti su aktoriais, kurie yra labai pavaldūs režisieriui. Man patinka, kai aktorius ateina ir sako: „Pauliau, aš manau, kad čia nesąmonė. O gal pabandom kitaip?“. Kartais tai visiškai sugadina tavo pirminę idėją, bet jeigu matai, kad scenoje tai veikia, turi būti pakankamai atviras tai priimti.

Man atrodo, kad taip ir kuriamas saugus kūrybinis inkubatorius. Kai žmonės žino, kad gali siūlyti, klysti, ginčytis, jie pradeda tavimi pasitikėti. Ir tada nori grįžti į tą komandą.

– Kaip atsirado kiti du darbai, kuriuos bus galima išvysti „Išeities taške“? Ar akademijoje turėjai daug laisvės renkantis medžiagą?

– Įvairiai. Pirmais studijų metais buvo daugiau užduočių – etiudai pagal paveikslus, apsakymus, vėliau sekė klasikinė dramaturgija. Po truputį gauni vis daugiau laisvės, o diplominiams darbams jau gali rinktis, ką nori.

Man atrodo, kad klasika yra labai svarbi, nes ji išmoko tradicinės dramaturgijos. Bet kartu norėjosi eksperimentuoti su fragmentiškesne, nelinijine dramaturgija, naujesne medžiaga. Be to, nenorėjau iš akademijos išeiti išmanydamas tik vieną teatro modelį.

– Ir tai turbūt susijungia su tavo domėjimusi vizualiu teatru.

– Taip. Mane labai traukia vizualus teatras. Ir juokinga, kad visi iškart sako, jog čia dėstytojas Žilvinas Vingelis man „įskiepijo“, bet iš tikrųjų jį atradau dar Klaipėdoje, kai net nežinojau, kad toks teatro žanras egzistuoja. Pamenu, kai pamačiau Žilvino „Kafka Insomnia“ mane ištiko lengvas šokas. Ten pamačiau, kad spektaklyje gali atsirasti įvairiausių dalykų, kurie realybėje neįmanomi. Man tai labai patiko.

– Kas tave labiausiai žavi vizualiame teatre?

– Žavi, kad neprivalai visko pasakyti per aktorių ir tekstą. Teatre yra ir garsas, vaizdas, objektas, scenografija, video projekcijos. Pradedi matyti spektaklį beveik kaip kino režisierius – matai atskiras medijas, jų santykį, montažą.

– Jeigu dabar reikėtų pasakyti, kur nori judėti toliau – ar tai ir būtų vizualus teatras?

– Man 24-eri, todėl būtų kvaila sakyti, kad tiksliai žinau, ką darysiu visą gyvenimą. Bet vizualus teatras yra ta kryptis, kuri mane šiuo metu traukia.

Gal todėl, kad pats esu labiau atėjęs iš vizualiųjų menų – prieš akademiją studijavau multimediją, tapiau, piešiau. Man visada į galvą pirmiausia ateidavo vaizdas, todėl atradęs šitą teatro kalbą ją labai įsimylėjau. Ir dabar man atrodo, kad joje dar yra labai daug ko išmokti, išbandyti ir atrasti.

Pauliaus Juškos ir kitų režisierių spektaklius rugsėjo 22–spalio 4 dienomis galėsite išvysti tarptautiniame jaunimo teatro festivalyje „Išeities taškas“.
Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Kauno miesto savivaldybė.

Luko Varanausko ir Krzysztof Karpiński nuotraukos